Visos dabartinės pasaulio problemos tik dėl žmonių kelionių? Štai ką rodo istorija ()
Daugelis mano, kad globalizacija yra modernus ir šiuolaikinis reiškinys – ir dar kad ji radikaliai susijusi su koronaviruso plitimu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau globalizacija nėra kažkokia nauja. Archeologiniai tyrimai rodo, kad ji prasidėjo dar antikos laikais.
Globalioji ekonomika, pasižyminti prabangiu vartotojiškumu ir visuotiniais tarpusavio ryšiais susiejo Europą, Afriką ir Aziją mažiausiai prieš 5000 metų – ir buvo plačiai paplitusi dar prieš 2000 metų.
Per pastarąjį dešimtmetį vykdyti archeologiniai senovinių prekybos uostų kasinėjimai atskleidė senovės pasaulyje klestėjusį jūrų ir sausumos prekybos kelių voratinklį.
Naujausi atradimai meta iššūkį mūsų supratimui apie pasaulio ekonomiką ir tarptautinį ryšį atskleidžia per architektūros, archeologinių kasinėjimų metu rastų prekių ir „ekologinių įrodymų“ (sėklų, žiedadulkių ar įvairių nuosėdų, susijusių su žmogaus veikla) tyrimus.
Komerciniai uostai ir centrai susiejo Indo slėnio civilizaciją Pietų Azijoje su senovės Dilmunu (dabartinis Bahreinas) – pietiniais vartais į Mesopotamiją – prieš maždaug 4500 metų.
Romos ir Hanų imperijos – ir visa, kas tarp jų – prieš 2000 metų buvo sujungta keliais tarp avanpostų, įsikūrusių abipus Indijos vandenyno ir jau pranašavo mūsų dabartinį globalizuotąjį pasaulį, koks jis yra šiandien.
Įprastos prekės ir egzotiška prabanga
Nedidelis Romos imperijos miestas Berenikė pietinėje Raudonosios jūros pakrantėje Egipto teritorijoje turėjo apie 2000 gyventojų ir buvo vienas svarbiausių tarptautinės prekybos centrų. Prekyba šioje vietoje vyko daugiau kaip 800 metų – nuo pat tada, kai faraonas Ptolemėjas II su afrikietiškais karo drambliais įsiveržė į Egiptą.
Miestas buvo vienas iš pradinių „Periplus Maris Erythraei“ – senovės pirklių vadovo, parašyto pirmajame mūsų eros šimtmetyje – taškų. Strategiškai įsikūrusion ties šiauriausiu musonų ruožu Berenikėn Indijos vandenynu atkeliaudavo prekės, kurios čia buvo perkraunamos į kupranugarių karavanus ir gabenamos dykumų keliais iki Nilo. Nilo Koptos uostamiestyje jos vėl būdavo perkraunamos į upių laivus, plaukiančius į Aleksandriją, o vėliau – ir per Viduržemio jūrą.
Kasinėjimuose Berenikėje rasta organinių liekanų, įprastų ir egzotiškos prabangos prekių. Tai liudija ryšius tiek su šiaure ir vakarais, tiek su Ispanija ir Britanija ir net pietumis bei rytais – kaip pavyzdžiui pietų Arabija, Afrika į pietus nuo Sacharos ir Šri Lanka. Netiesiogiai šie uostai užmezgė ryšius su Vietnamu, Tailandu ir rytine Java.
Manoma, kad Bernikė tapo apleista tik šeštajame mūsų eros amžiuje, po Justiniano maro.
Susipynęs pasaulis
Žmonės jūreivyste užsiima nuo akmens amžiaus. Laikui bėgant tobulėjo laivų statybos ir navigacijos technologijos. Daugiau nei prieš 2000 metų Indijos, arabų ir romėnų jūreiviai atrado vadinamuosius musonų maršrutus.
Perpratus Raudonosios jūros vėjų dėsningumus ir Indijos vandenyno musonus, kelionė į Pietų Aziją tapo įmanoma pernelyg nesiremiant į daug laiko reikalaujantį plaukimą palei pakrantę.
XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje tokie tyrinėtojai kaip Christopheris Columbusas, Vasco de Gama ir Ferdinandas Magellanas leidosi į keliones, kurių beveik vienintelis tikslas buvo egzotiškų prieskonių įsigijimas.
1497 metų liepą V.de Gama išvyko iš Lisabonos ir balandžio mėnesį atplaukė į Kenijos uostą Malindi (Afrika). Ten jis pasamdė arabų matematiką Ahmedą ibn Magidą, kuris nepriekaištingai nuvedė da Gamos ekspediciją musono keliu į Indijos uostą Kožikodę.
Apiplaukę Afriką ir 23 dienas keliavę atvira jūra, da Gama ir ibn Magidas per mažiau nei metus pasiekė Malabaro krantą Indijoje.
Romėnų laikais tokia kelionė irgi būtų trukusi trumpiau nei metus: jūra iš Romos į Aleksandriją, upe iš Aleksandrijos į Koptą, karavanu iš Koptos į Raudonosios jūros uostą ir per jūrą į Indiją. Bet būdami priklausomi nuo musoninių vėjų romėnų pirkliai šią kelionę galėjo įvykdyti tik kartą per metus, kiekviena kryptimi.
XVIII a. Ir XIX a. pradžioje patobulinus laivų statybą ir atidarius Sueco kanalą, kelionė iš Anglijos į Indiją sumažėjo nuo keturių iki šešių mėnesių ir vykdavo ištisus metus, abiem kryptimis. Šiais laikais Sueco kanale per metus registruojama apie 20 000 praplaukimų.
Šiandien galingi modernūs krovininiai laivai tuo pačiu maršrutu plaukia 20 dienų, bet lėktuvu iš Londono į Mumbajų galite nuskristi per devynias valandas.
Tad beprecedentis greitas COVID-19 plitimas yra tik vienas iš daugelio globalizuoto senovės pasaulio palikimų.
Internacionalizuotas senasis pasaulis
Kadangi daugelio valstybių sienos vis dar uždarytos ir kelionių apribojimai tebėra paplitę, daugelis suabejoja „šiuolaikine“ globalizacija – tačiau tolimojo susisiekimo ir prekybos keliai sujungė pasaulį dar bronzos amžiuje (3300–1200 m. pr.m.e).
Vykstantys archeologiniai tyrinėjimai padeda formuoti svarbias įžvalgas, susijusias su žmonių mobilumu: pradedant šiuolaikinėms diskusijoms apie kultūrų mainus, migrantų lyginimą su emigrantais, globaliąsias ir vietines religijas, priverstinę ir savanorišką migraciją ir baigiant adaptacijos ir asimiliacijos modeliais platesnėje istorinėje perspektyvoje.
Augant politiniam susiskaldymui, svarbu atsiminti, kad senovės pasaulis su visais jo trūkumais buvo atviras, tolerantiškas ir daugiatautis. Bet jis nebuvo labai skirtingas nuo šiandieninio pasaulio.
Parengta pagal „The Conversation“.
