XX a. pradžios emigracija iš Lietuvos į Ameriką: kelionės kaina ir liūdnoji statistika  (2)

Kaip ir visais laikais, taip ir XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje į Ameriką Lietuvos žmones traukė kur kas didesnis užmokestis už darbą. Pavyzdžiui, Tilžėje leistame laikraštyje „Tėvynės sargas“, tarsi bandant pateisinti emigraciją, 1902 m. rašyta, kad Amerikoje „[...] darbininkas padirbęs keletą metų ir mažai ant savęs teišleizdamas galįs susidėti pinigų pluoštą“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Labai taikliai lietuvių emigracijos priežastys buvo įvardintos 1909 m. Amerikos lietuvių kreipimesi į Šv. Tėvą Leoną XIII-ąjį: „[...] mes, žemiau pasirašiusieji, buvome priversti Lietuvą apleisti ir Amerikon bėgti dėl duonos kąsnio kūnui ir šviesos dūšiai, kurių dviejų dalykų Tėvynėje negalėjome sau rasti“.

XX a. pradžios spaudoje apstu įvairiausių „laiškų iš Amerikos“, išeivystės istorijų, statistikos, laimingų ir liūdnų atsitikimų tolimoje šalyje, prisiminimų apie Lietuvą, emigrantų kelionės aprašymų į „svajonių ir galimybių šalį“ Ameriką.

Emigracijos kaina

Nors daug buvo emigruojančių į Ameriką, o spaudoje buvo dalinamasi sėkmės istorijomis ir reklamuojamos kelionės garlaiviais į tolimas šalis, tačiau iš tiesų ne viskas ten buvo gerai.

Tai iliustruoja 1909 m. „Lietuvos žiniose“ publikuota žinutė: „Labai daug žmonių, nukeliavę į Ameriką, turi grįžti atgal, nes neturi prie savęs nei 50 rublių, nei geležinkelio bilieto.

Amerikos vyriausybė dabar aštriai prižiūri keleivius-beturčius. Darbininkų, sako, yra daugiau, negu reikia, ir Europos beturčiai tik padidina bedarbių skaičių dideliuose miestuose, visai neidami dirbti pas ūkininkus — į fermas. Ir tie, kurie keliauja net pas pusbrolius, pusseseres, dėdes, tetas ir pažįstamus, jeigu tik neturi 50 rublių pinigais, grąžinami atgal, nors jie ir turėtų geležinkelio bilietą.

Be to reikia žinoti, jog tokiems neleidžiama šauktis pas savuosius pagalbos, telegrafuojant arba rašant laišką, ydant atsiųstų reikalaujamą pinigų sumą. Pinigus, mažiausia 50 rublių, ir geležinkelio bilietus reikia parodyti kaslegarnėse (muitiničioje). Kas to neturi, tą sulaiko kaslegarnėse, ir, grįžtant laivui, grąžina atgal į tą vietą, iš kurios atkeliavo.

Dėlto visi, kurie norite keliauti į Ameriką, nekelkite kojos iš namų, neturėdami ganėtinai pinigų, kad nukeliauti į vietą, sakysim, Chikagon, kur bilietas iš New-Yorko kainuoja 30 rublių; pridedant dar 50 rublių pinigais, išviso reikia turėti 80 rublių ir parodyti kaslegarnėje, kad negrąžintų atgal.“

Anuo metu tokia kelionė buvo ne tik naujas gyvenimo puslapis ar kultūrinis išbandymas, bet ir nemaža finansinė našta, nes laivakortė suaugusiam asmeniui kainavo apie 150 rublių, o JAV muitinėje reikėjo parodyti, kad turi 50 rublių, reikalingų įsikurti naujoje šalyje.

Konvertavus į dabartinius pinigus, tokiai kelionei reikėjo apie 4600 eurų. Gimnazijos mokytojas 1913 metais per mėnesį uždirbdavo 85 rublius, paprastas valdininkas 62 rublius, vidutinis darbininko mėnesinis atlyginimas tuo metu buvo apie 15,7 rublio (323 eurai).

XX a. pradžios imigracijos į JAV statistika

1910 m. trijų mėnesių duomenimis „nuo gegužės m. iki liepos š. m. atplaukė Amerikon 133.544 ateiviai, iš kurių lietuvių buvę 3.184 žmonių, lenkų—16.601, žydų—4.686. Liepos mėnesį neinleista Amerikon 1.128 ateiviai.“

Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos tarnybos darbavosi skrupulingai ir įvairioje spaudoje pateikdavo imigrantų skaičius, įvardindami ir atsisakymo įleisti į šalį priežastis. 1910 m. rašoma: „Šiaurinės Amerikos Jungtinių valsčių statistika paduoda per paskutinius 12 metų atkeliavusių lenkų skaičių į 949.064 žmonių, o lietuvių į 175.253. Viso labo iš Lenkijos ir Lietuvos atvyko 1.124.322 keliauninkų.

Lyginant kasmet atkeliaujančių skaičius, aišku lieka, jog kasmet tokia išeivystė didinasi. Kuomet 1894 metais atkeliavo į Jungtines Valstijas vien 24.466 žmonių, tai jau paskutiniais 1910 metais skaitoma jų 128.348.

Šiaip iš Lenkijos ir Lietuvos danginosi už jūrų-marių daugiausiai 1905 m. ir 1907,—pirmais: 102,438 žmonių,—antrais: 138.033. Kitais metais atkeliavusiųjų skaičius nepasiekdavo niekuomet šimto tūkstančių.

Nuo 1909 m. liepos mėn. iki 1910 m. gegužės mėn. nepriimta Amerikon 1.863 keliauninkų: tame skaičiuje 1.824 neturinčių su savimi užtektinai pinigų pragyvenimo pradžiai; 320 ligonių, sergančių limpamosioms ligoms; 64 kriminalistų; 31 šiaip jau ištvirkusiųjų; 23 apsvaigėlių ir nuomaru sergančių (epileptikų) ir galų gale vieną vagį.“

Matyt, norėdami išvengti tuo metu carinės Rusijos administracijos vykdomos aršios cenzūros, dėl kurios būdavo traukiami baudžiamojon atsakomybėn rašantieji, o kartais ir konfiskuojami atskiri laikraščių numeriai ar sustabdoma leidyba, 1912 m. nenagrinėdamos emigracijos priežasčių „Lietuvos žinios“ rašė: „Pagal Suvienytų Valstijų (Šiaurinės Amerikos) valdišką statistiką nuo 30 birželio 1910, iki 30 birželio 1911 metų, lietuvių Amerikon atkeliavo 17,462; tuomipat laiku grįžo Lietuvon (iš Amerikos iškeliavo) 3,560.

Tarp atkeliavusių buvo: vyrų 10,679; moterų 6,783; vaikų iki 14 metų buvo 1,382; suaugusių nuo 14 metų iki 44 metų buvo 15,776; virš 45 metų amžiaus buvo 314. (Amerikoje ateivys virš 45 metų senumo skaitosi jau per senas dirbti ir į dirbtuves tokių jau nepriima.)

Mokančių vien skaityti buvo: vyrų 299; moterų 313. Nemokančių nė skaityti, nė rašyti buvo: vyrų 4,580; moterų 3,874 išviso bemokslių buvo 8,454 — arti pusės. Pinigų Amerikon nusinešė (parodė kaslegarnėse ) 643,614 rublių; turėjo virš 100 rublių 652 ypatos; turėjo mažiaus 100 rublių 13,468 ypatų.

Už kelionę (laivakortę) savo pinigais mokėjusiu buvo 9,698; giminės laivakortes buvo parsiuntę 7,693 ypatoms; draugai siuntė laivakortes 80 ypatoms.

Keliavo pas gimines 16,501; pas draugus 891; neturėjo giminių nė draugų 80 ypatų.

Iš Amerikos lietuvių iškeliavo: Austrijon 36, Vengrijon 15, Bulgarijon 1, Prancuzijon 1, Vokietijon 4, Graikijon 1, Anglijon 3, Aprikon 1, Kanadon 4 ir Lietuvon 2,364.

Vyrų-nevedusių iki 44 metų buvo 7,294; vedusių 2,294; našlių 43. Virš 45 metų senų jaunikių buvo 14; vedusiu 156; našlių 11.

Moterų-neištekėjusių iki 44 metų buvo 4,239; ištekėjusių —1,387; našlių 74. Virš 45 metų senmergių 3; ištekėjusių 63; našlių 67.

Merginų (neištekėjusių) nuo 14 iki 21 metų buvo 2,284; nuo 22 iki 29 metų 1,541; nuo 30 iki 37 m. buvo 266; nuo 38 iki 44 buvo 64.

Lietuvių Amerikon nukeliavo iš: Austrijos 29, Vengrijos 7, Belgijos 3, Danijos 6, Prancuzijos 1, Vokietijos 57, Rumunijos 9, Švedijos 2, Šveicarijos 3, Anglijos 512, Meksikos 3, pietinės Amerikos 13, Aprikos 1, Kanados 172 ir iš Lietuvos 16,210.

Pagal amatus lietuvių buvo: aktorius 1, elektrotechnikas 1, inžinierių 7, literatų 3, muzikantų 4, mokytojų 4, duonkepių 6, barzdskučių 1, kalvių 53, aludarių 1, mėsininkų 11, stalių 7, dailydžių 133, pardavėjų ir knygvedžių 21, daržininkų 3, kepurninkų 21, šaltkalvių 50, mašinistų 8, jurininkų 3, murininkų 14, plieno liejikų 30, maluninkų 2, stiklių 19, fotografų 2, angliakasių 233, raidžių statytojų 6, balnių 4, kurpių 68, pečkurių 11, akmenų tekintojų 2, siuvėjų 198, odininkų 2, audėjų 40, laikrodininkų 3, račių: 1, vežikų 4, pirklių 17, kunigas 1, ukininkų 22, ukės darbininkų 9,025. Moterų: tarnaičių 3,812, siuvėjų 37, moteriškų siuvėjų 80, moteriškų skrybėlių puošėjų 4.

Neleista lietuvių Amerikon: silpnapročių 4, nuomario ligą turintį 1, džiovą turintį 1, trachomą 76, silpnasveikačių 105, nesveikų 28, suderėtų darbininkų 8, palydovų vaikų, kurių tėvai buvo Lietuvoje 7, vaikų mažiau 16 metų senumo 11, pavargėlių 3, prasikaltėlių 2, paleistuvė 1, paleistuvių gabentojas 1, išviso 248.

Iš Amerikos išvaryta, išgyvenusių mažiau 3 metų: iš proto išėjusių 23, džiovą turinčių 3, nėščių 1, netekusių sveikatos 4, paleistuvė 1 ir paleistuvių užlaikytojas 1, iš viso 33.“

Bandymas stabdyti emigraciją iš Lietuvos

Kad emigracija ir kitos panašios žinios tikrai rūpėjo bei kėlė susidomėjimą ir Lietuvoje gyvenantiems, tarsi liudija 1911 m. sausio 26 d. Vilniuje kino teatre „Bronisława“ rodyta pagal prancūzų kino kompanijos Pathé užsakymą kino operatoriaus E.O.Slavinskio nufilmuota dokumentinė kino kronika „Emigrantų išvykimas garlaiviu „Kurskas“ iš Liepojos į Niujorką“.

Suprasdami ir darbo jėgos, ir protų nutekėjimą, lietuvių inteligentai ėmėsi skaityti paskaitas įvairiuose susibūrimuose.

1911 m. kunigas Juozas Tumas Vaižgantas Rygoje „Trečią Kalėdų dieną (gruodžio 27 d.) Latvių Draugijos salėje pasakojo „Apie lietuvių padėjimą Amerikoje". Salė, kurioje galėtų patilpti apie 2,000 žmonių, buvo apituščia, susirinko daugiausia vietinės inteligentijos dalis ir Rymo Katalikų Blaivybės draugijos nariai, kurie ir pasiklausė „darbininkams paskirtos paskaitos".

Paskaitos tikslas — sulaikyti lietuvių keliavimą į Ameriką. Bet Amerikos gyvenimą jisai nupiešė vienašališkai ir vietinius lietuvius išvadino ištvirkėliais, girtuokliais, apsileidėliais ir t. t .

Laukėm iš J. Tumo ko naudingesnio ir geresnio. Tokį pamokslą, kaip J. Tumo paskaita, pasakytų kiekvienas kunigas, nebuvęs dagi Amerikoje. Pasibaigus paskaitai, vakare, musų šviesuomene kun. J. Tumui pagerbti surengė puotą, laike kurios šokta. Paskum rytiečiams šviesti buvo sumesta 37 rb.“

Net ir vietinė carinės Rusijos administracija, matydama emigracijos mąstą, 1914 m. bandė visaip stabdyti išvykimą iš šalies:

„Vyriausioji paštų ir telegrafų valdyba visoms pašto įstaigoms išsiuntinėjo aplinkraščiu paaiškinimą, kad valdyba, spiriama policijos departamento, pranešusi kitų valstybių pašto įstaigoms, jog visokie pakvietimai danginties žmonėms iš Rusijos kitur, nebus Rusijon įleidžiami. Ir Rusijos pasienio pašto skyriai stengėsi visus tokius siuntinius ištikrųjų atgal grąžinti.

Kadangi tokių siuntinių siuntinėjimas vis dėlto nemažėja, vyriausioji valdyba įsako vėl pašto įstaigoms intariamus atsišaukimus ir brošiūras apžiurinėti ir atgal grąžinti arba naikinti.“

Tačiau emigracija toliau tęsėsi, o 1914 m. „Gegužės 2 d. išplaukė į Ameriką „Rosija" garlaivis, vėžinąs 1370 žmonių. Gegužės 3 d. parplaukė iš Amerikos „Kursk“ garlaivis su 482 išeiviais, grįžtančiais į tėvynę; tą pačią dieną parplaukė į Liepoją „Perm" garlaivis su 122 žmonėmis.“


Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Šio straipsnio rašymą rėmė Lietuvos kino centras.

Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Juozapas Blažiūnas
(46)
(0)
(46)

Komentarai (2)