Leidykla „Briedis“ pristato dviejų garsių daktarų – sertifikuoto mitybos specialisto Jonny Bowdeno ir kardiologo Stepheno Sinatros knygą „Didysis cholesterolio mitas“.

Širdies ligos yra žudikas numeris vienas. Tačiau tradiciniuose širdies ligų protokoluose akcentuojant cholesterolio lygio mažinimą, pateikiama klaidinga informacija. Mokslininkai įrodė, kad pagal cholesterolio lygį negalima diagnozuoti širdies ligų, o standartiniai jo mažinimo receptai, tokie kaip mažai riebalų ar angliavandenių turinčios neveiksmingos dietos bei rimtą šalutinį poveikį sukeliantys statinų grupės vaistai, užgožia tikrąsias širdies ligos priežastis.

Autoriai suprantama kalba atskleidžia ne tik tai, kad cholesterolis ir sotieji riebalai yra tiesiausias kelias į širdies ligą, bet ir daugelį kitų mitų. Jie įvardija tikruosius širdies ligos kaltininkus – uždegimą, cukrų, daug angliavandenių ir perdirbtus produktus, ir tai pagrindžia moksliniais tyrimais.

Čia rasite ir 100 pagrindinių patiekalų, garnyrų, užkandžių, net desertų receptų, padedančių įgyvendinti autorių nurodytus gydymo būdus. Šie paprasti gardžių patiekalų receptai ir kruopščiai sudaryti mitybos planai padės sumažinti širdies ligos riziką ir gyventi ilgai bei sveikai.

Atskleiskite tikruosius širdies ligos kaltininkus ir mėgaukitės maisto produktais, kurie, atrodė, dingo amžiams!

Trumpai apie autorius

Jonny Bowdenas – mokslų daktaras, žinomas kaip „The Nutrition Myth Buster“ sertifikuotas mitybos specialistas, turintis psichologijos magistro laipsnį. Jis yra trylikos perkamiausių knygų autorius. J. Bowdenas dalyvavo daugelyje televizijos laidų kaip mitybos ir svorio metimo ekspertas. Parašė straipsnių dešimtims spausdintų ir internetinių leidinių. Dr. Jonny yra natūralių produktų pramonės konsultantas, dirba kelių įmonių mokslo ir medicinos patariamosiose tarybose.

Stephenas T. Sinatra – atestuotas kardiologas ir sertifikuotas bioenergetinis psichoterapeutas. Yra paskelbęs žurnaluose straipsnių apie cholesterolį ir kofermentą Q10, mėnesinio informacinio biuletenio „Širdis, sveikata ir mityba“ autorius ir „Heart MD Institute“ įkūrėjas.

Pristatome jums knygos „Didysis cholesterolio mitas“ ištrauką:

Uždegimas – tikroji širdies ligų priežastis

tad jei cholesterolis nėra širdies ligų priežastis, kas tuomet yra? Žinome, kad ilgiau laukti nenorite, taigi štai trumpas atsakymas: pagrindinė širdies ligų priežastis yra uždegimas.

Šioje knygoje uždegimo tema bus rutuliojama nuolat. Netrukus paaiškinsime kodėl. Bet pirmiausia turite žinoti, kad esama dviejų tipų uždegimų. Vieną iš jų jau tikriausiai žinote, bet yra ir kitas, mažiau žinomas, iš esmės susijęs su širdies ligomis.

Leiskite paaiškinti.

Beveik visi esame patyrę ūmų uždegimą. Tai nutinka kaskart, kai nusimušate kojos pirštą, sutrenkiate kelį ar į rankos pirštą įsivarote rakštį. Kai skundžiatės nugaros skausmu, pūliuojančia gerkle ar odos bėrimais, irgi kalbate apie ūmų uždegimą. Jis matomas, verčiantis nepatogiai jaustis ar net tiesiog skausmingas. Paraudimas odoje atsiranda dėl kraujo sutekėjimo į pažeistą sritį. Patinimą jaučiate dėl to, kad imuninė sistema pasiunčia daugybę specialių ląstelių (turinčių tokius pavadinimus kaip fagocitai ir limfocitai) gydyti sužeistos vietos. Šių imuninės sistemos ląstelių darbas – apsupti žaizdą ir nukenksminti tokius pavojingus įsiveržėlius kaip mikrobai, o kartu apsaugoti nuo galimos infekcijos išplitimo.) Ūmaus uždegimo sukelti tinimas, paraudimas, skausmas yra natūralūs, gijimui būdingi procesai. Taigi visi žinome apie ūmų uždegimą, ir dauguma iš asmeninės patirties. Tačiau visai kas kita yra antras uždegimo tipas – lėtinis uždegimas. Ūmus uždegimas kelia skausmą, o lėtinis uždegimas žudo.

Kodėl jums turėtų rūpėti lėtinis uždegimas, o ne cholesterolis?

Skausmo matuoklis lėtinio uždegimo nerodo, nes jis, panašiai kaip ir aukštas kraujospūdis, neturi aiškių simptomų. Tačiau lėtinis uždegimas yra vienas pagrindinių degeneracinių ligų palydovų. Tokių ligų kaip Alzheimerio liga, diabetas, nutukimas, artritas, vėžys, degeneracinės nervų ligos, lėtinės apatinių kvėpavimo takų ligos, gripas, pneumonija, lėtinės kepenų ir inkstų ligos, o labiausiai širdies ligos.

Kai lėtinis uždegimas kardiovaskulinėje sistemoje nestabdomas, jis sukelia daug bėdų širdžiai.

Uždegimas retai kada būna tik lokalus reiškinys. Pavyzdžiui, moterys, kurioms diagnozuotas reumatoidinis artritas – itin uždegiminė liga, pirmiausia paveikianti sąnarius, turės dvigubai didesnę infarkto riziką, palyginus su tomis moterimis, kurios reumatoidiniu artritu neserga. Mikrobai, sukeliantys ligas vienoje organizmo srityje, gali laisvai migruoti į kitas jo sritis ir skatinti uždegimus. Tarkime, dantenose prasidėjusi infekcija nesunkiai gali nutekinti bakteriją į kraują, o ši, radusi tinkamą vietą prie silpnesnės arterijos sienelės, netruks ten įžiebti uždegimo liepsnas.

Tad kaipgi tiksliai uždegimas prasideda, ir, svarbiausia, ką turėtume daryti?

„Gerasis“ ir „blogasis“ cholesterolis – visiškai pasenusios sąvokos

Prieštaraujant neigiamai cholesterolio charakteristikai, teigtina, kad jūsų organizmas tiesiog negali be jo funkcionuoti. Jis randamas kiekvienoje ląstelėje ir yra toks svarbus, kad didžiąją jo dalį pagamina pats organizmas, tiksliau, šią riebią į vašką panašią medžiagą gamina kepenys, nes ji būtina sveikoms ląstelėms. Su maistu gaunamas cholesterolis turi minimalų poveikį cholesterolio kiekiui kraujyje, štai kodėl perspėjimas vartoti jo mažiau ir maisto produktų etiketėse aiškiai matomi cholesterolio kiekio įrašai nebėra tokie reikšmingi, kaip mums mėginta įteigti anksčiau. Jei vartojate mažiau cholesterolio, jūsų kepenys jo ims gaminti daugiau. Jei suvalgote daugiau, kepenys gamins mažiau.

Taigi daugiausia jo gaminama kepenyse, bet nedideli kiekiai gaminami ir kitur. Tačiau dėl įvairiausių tikslų ir priežasčių „gamybos centras“ yra kepenys, o tai ir paaiškina „valgai daugiau – gamina mažiau, valgai mažiau – gamina daugiau“ sąlygas. Framinghamo širdies tyrimas nustatė, kad visai nebuvo svarbu, kokį cholesterolio kiekį kasdien suvartodavo tie, kurie susirgo kardiovaskulinėmis ligomis ir kurie nesusirgo. Atkreipkite į tai dėmesį, baltymų omleto valgytojai!

Kaip jau minėjome anksčiau, cholesterolis yra pagrindinė žaliava, kurios organizmui reikia gaminant vitaminą D, lytinius hormonus, tokius kaip estrogenas, progesteronas, testosteronas, ir virškinimui būtinas tulžies rūgštis. Pabrėžtinas spaudimas mažinti cholesterolį yra ne tik klaidinantis, bet ir pavojingas. Tyrimai parodė, kad tie, kurių cholesterolio koncentracija kraujyje yra mažiausia, turi itin padidėjusią mirties riziką nuo daugybės ligų ir situacijų, visai nesusijusių su širdies ligomis, įskaitant vėžį (ir ne tik), savižudybes ir nelaimingus atsitikimus. Nelaimingi atsitikimai ir savižudybės? Tikrai? Taip. Štai ryšys: smegenų ląstelėms būtinas cholesterolis. Iš tiesų per mažas cholesterolio kiekis (apie 160 mg/dl) yra siejamas su depresija, agresija ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimais. (Ryšys su lytiniu potraukiu bus aptariamas 6 skyriuje, tai – neįtikėtina!) Ląstelių membranose gausu cholesterolio, jis padeda išlaikyti jų vientisumą ir palengvina ląstelių junglumą. Ląstelės membrana turi būti tinkamos konsistencijos – gana kieta, kad veiktų kaip užtvara, sulaikanti pavojingas molekules, ir kartu laidi bei minkšta, kad reikiamos molekulės galėtų patekti į vidų. Cholesterolis būtinai reikalingas atminčiai. Sumažinkite per daug cholesterolį, ir tai lengvai sukels visišką amneziją (atminties praradimą); pernelyg mažas cholesterolio kiekis ląstelių membranose gali paveikti nervinių impulsų perdavimą.

Cholesterolis taip pat yra vienas iš svarbiausių ginklų, kurį organizmas pasitelkia kovai su infekcijomis. Jis padeda neutralizuoti bakterijų, kurios, nusilpus imuninei sistemai, iš virškinamojo trakto pakliūva į kraują, gaminamus toksinus. Kai pasigaunate infekciją, bendrasis cholesterolio kiekis kraujyje šokteli aukštyn, tačiau DTL (kurį netrukus aptarsime) nukrenta, nes naudojamas kovai su infekcija.

Įdomus faktas, kurio jūs greičiausiai nežinojote: iš tiesų neįmanoma nustatyti cholesterolio kiekio tiesiog kraujyje. Kaip riebi medžiaga cholesterolis netirpsta nei vandenyje, nei kraujyje. Tad kaip jis patenka į kraujotakos sistemą? Paprastai. Kepenys aptraukia jį „baltymų apvalkalu“ ir išsiunčia kartu su kitomis medžiagomis (tokiomis kaip trigliceridai); įpakuotas į tokį apsauginį apvalkalą, jis pakliūva į kraujotakos sistemą; panašiai vandenyne plūduriuotų akmenys, jei juos sudėtume į plūdurų vandens nepraleidžiantį konteinerį. Mūsų atveju baltymo apvalkalas veikia nelyginant pasas, leidžiantis cholesteroliui keliauti kraujotakos sistema. Iš tiesų būtent šiuos paketus, vadinamus lipoproteinais, mes ir matuojame, kai norime nustatyti cholesterolio kiekį.

Šias cholesterolio-baltymų kombinacijas žinome kaip DTL (didelio tankio lipoproteinus) ir MTL (mažo tankio lipoproteinus). Ir vienoje, ir kitoje kombinacijoje yra cholesterolio bei trigliceridų, skiriasi tik procentinis jų kiekis, taip pat šių dviejų tipų lipoproteinų funkcijos organizme yra skirtingos. MTL, vadinamas „bloguoju“, perneša cholesterolį į tas ląsteles, kurioms jo reikia, o DTL, „gerasis“, surenka cholesterolio perteklių ir neša jį atgal į kepenis. Bet šios „gerojo“ ir „blogojo“ cholesterolio sąvokos yra absoliučiai pasenusios. Dabar žinome, jog yra daug skirtingų tiek DTL, tiek MTL „potipių“, darančių labai skirtingus dalykus. Netiksliai „bloguoju“ cholesteroliu pavadintas MTL turi keletą skirtingų potipių, ir anaiptol ne visi iš jų yra blogi. Patys svarbiausi MTL potipiai yra A ir B. Kai didžioji dalis jūsų MTL yra A tipo, sakoma, kad turite A struktūros cholesterolio profilį. Kai jūsų MTL dominuoja B tipas, turite B struktūros cholesterolio profilį. Paprasta, ar ne? Ir šitai labai svarbu žinoti dėl priežasčių, kurias netrukus paaiškinsime. Potipis A – didelė, puri molekulė, panaši į medvilninį

rutulėlį, nekelianti jokio pavojaus. Na, o potipis B – maža, kieta ir tanki molekulė, panaši į pneumatinio ginklo šratą. Ji išties blogai veikia visą sistemą, nes oksiduojasi, prilimpa prie arterijų sienelių ir sukelia aibę pažeidimų. Potipio B dalelės (kurias galėtume pavadinti blogojo cholesterolio „blogosiomis“) yra aterogeninės, o tai reiškia, kad jos stipriai lemia sergamumą širdies ligomis. Kaip jau minėjome, didelės, purios MTL dalelės (blogojo cholesterolio „gerosios“) yra tikrai nepiktybinės. Taigi žinoti, kad jūsų MTL kiekis „didelis“, yra bevertė informacija, nebent išsiaiškinote, kokia dalis to MTL yra smulkaus, tankaus pobūdžio (žalingo), o kuri – didesnio, puraus tipo (visai nekenksmingo). Mes abu būtume visiškai patenkinti dideliu MTL kiekiu, jei jo tūris būtų sudarytas iš didelių, nekenksmingų, panašių į medvilninius rutulėlius molekulių (A struktūros). Tai daug geriau, nei turėti mažesnį MTL, bet sudarytą iš šratų tipo molekulių (B struktūros).

Deja, dauguma gydytojų laikosi senų pažiūrų. Jie mato bendrą MTL kiekį – ne molekulių dydį ar tipą – ir jei tas kiekis nors truputėlį didesnis už rekomenduojamą laboratorijos, išsyk išrašo receptą. Farmacijos įmonėms labai patinka, kai patariamieji komitetai, kuriuose, beje, apstu gydytojų, finansiškai susijusių su farmacijos pramone, rekomenduoja palaikyti kuo mažesnį MTL kiekį, nes tai reiškia vis didesnę cholesterolį mažinančių vaistų apyvartą. Liūdna, kad didžioji dalis gydytojų neatlieka paprastų, dažnai sveikatos draudimo apmokamų tyrimų, nustatančių MTL.

Netgi DTL, vadinamasis „gerasis“ cholesterolis, ne visas yra geras. 2008 m. Amerikos eksperimentinės biologijos draugijų federacijos leidžiamame žurnale FASEB Journal buvo publikuotas tyrimas, metęs iššūkį tradicinei nuomonei, kad norint palaikyti gerą sveikatą pakanka turėti didelį gerojo cholesterolio (DTL) kiekį ir mažą blogojo (MTL). Mokslininkai parodė, kad net ir gerojo cholesterolio kokybė yra nevienoda ir kad tam tikra DTL cholesterolio dalis iš tiesų nieko gero neduoda.

„Daugybę metų DTL buvo vertinamas kaip geras cholesterolis, ir tai suformavo klaidingą suvokimą, kad kuo daugiau kraujyje DTL, tuo geriau, – teigė pagrindinis tyrėjas Čikagos universiteto mokslininkas dr. Angelo Scanu. – Dabar aišku, jog asmenys, turintys didelį DTL kiekį, nebūtinai yra apsaugoti nuo širdies problemų ir turėtų prašyti savo gydytojų, kad šie ištirtų, ar DTL geras, ar blogas.“

Scanu tyrimas nustatė, kad žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas ir diabetas, DTL labai skiriasi nuo sveikų žmonių DTL net tuomet, kai jų DTL kiekis kraujyje yra panašus. Normalus, „gerasis“ DTL cholesterolis mažina uždegimą; disfunkcinis, „blogasis“ DTL – ne.

„Tai dar viena tyrimo linija, paaiškinanti, kodėl kai kurie žmonės, turintys puikius cholesterolio tyrimo duomenis, gali susirgti kardiovaskulinėmis ligomis, – sakė FASEB Journal vyriausiasis redaktorius med. dr. Geraldas Weissmannas. – Kaip „gerojo“ ir „blogojo“ cholesterolio atradimas perrašė visą cholesterolio istoriją, taip padarys ir samprata, kad tam tikra dalis „gerojo“ cholesterolio iš tiesų yra bloga.“ Esmė ta, kad išties esama „blogo“, net „itin blogo“ cholesterolio, tačiau remdamiesi gana priverstiniu farmacijos požiūriu mažinti visą cholesterolį, nieko nepasieksime, netgi sulauksime nepageidaujamo šalutinio poveikio.

Taigi dabar, kai visi keturi mūsų dramos veikėjai – oksidacija, uždegimas, cholesterolis ir kraujagyslių sienelės – buvo pristatyti, pažiūrėkime, kaip jie realiai sąveikauja ir veikdami kartu sukuria širdžiai pavojingą situaciją.

Komentarai ()