Po 160 metų tyrimas patvirtino Čarlzo Darvino spėjimą – prieš vėją nepapūsi ()
Kai esi mažas ir lengvas, kai kurių prabangos atributų tenka atsisakyti. Kai esi protingas ir įžvalgus, net prabėgę šimtmečiai to nepakeičia.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dauguma vabzdžių gali skraidyti.
Tačiau nemažai rūšių šį nepaprastą gebėjimą prarado, ypač gyvenančios salose.
Mažose salose, išsidėsčiusiose tarp Antarktidos ir kitų žemynų, tarkime, Australijos, tai nutiko praktiškai visiems vabzdžiams.
Musės vaikšto, kandys ropoja.
„Charlesas Darwinas apie šį saliečių įprotį prarasti sparnus, aišku, žinojo,“ sako PhD kandidatė Rachel Leihy iš Monash universiteto Biologijos mokslų mokyklos.
„Jis su garsiu botaniku Josephu Daltonu Hookeriu nesutarė, dėl ko tai vyksta. Darwino požiūris buvo apgaulingai paprastas. Jei skraidai, tave nupučia jūron. Likusieji sausumoje susilaukia palikuonių, kurie nėra tokie skraidymo entuziastai, ir galiausiai evoliucija pasirūpina visu kitu. Voilà.“
Bet kadangi Hookeris dvejojo, daugelis kitų mokslininkų irgi išreiškė abejones.
Trumpai tariant, jie paprasčiausiai teigė, kad Darwinas kažką ne taip suprato.
Visgi beveik visose diskusijose buvo ignoruojama vieta, kur šis skraidymo nykimas vyko – subantarktinės salos. Esančios „Riaumojančiuose keturiasdešimtuosiuose“ ir „Siuntančiuose penkiasdešimtuosiuose“, jos yra vienos iš vėjingiausių Žemės vietų.
„Jei Darwinas iš tiesų neteisingai tai suprato, vėjas niekaip nepaaiškintų, kodėl šiose salose tiek daug vabzdžių prarado gebėjimą skraidyti,“ sakė Rachel.
Naudodami didelį naujų duomenų apie subantarktinių ir arktinių salų vabzdžius rinkinį, Monasho universiteto tyrėjai patikrino visas iškeltas gebėjimo skraidyti praradimo paaiškinimo idėjas, taip pat ir Darwino idėją apie vėją.
2020 metų gruodžio Proceedings of the Royal Society B numeryje, jie parodė, kad Darwin neklydo dėl šių „vėjuočiausių vietų“. Nė viena iš įprastų idėjų (panašių į siūlytas Hookerio) nepaaiškina subantarktinių salų vabzdžių gebėjimo skraidyti praradimo, kitaip, nei Darwino idėja. Nors ir kiek pakeista forma, atitinkančia modernias gebėjimo skraidyti praradimo išsivystymo idėjas.
Vėjuotos sąlygos apsunkina vabzdžių skraidymą ir reikalauja daug energijos. Todėl vabzdžiai neinvestuoja turimų resursų į skrydžius ir jiems būtiną mašineriją (sparnus, sparnų raumenis) ir nukreipia šiuos išteklius dauginimuisi.
„Nuostabu, kad ir po 160 metų Darvino idėjos tebeteikia ekologijos įžvalgas,“ sakė straipsnio vyr. autorė Rachel.
Profesorius Stevenas Chownas, irgi iš Biologijos mokslų mokyklos, pridūrė, kad Antarkties regionas yra neįprasta laboratorija, kurioje sprendžiamos sunkiausiai pasiduodančios pasaulio paslaptys ir išbandomos vienos iš svarbiausių idėjų.
Monash University
scitechdaily.com
Nuoroda: „Wind plays a major but not exclusive role in the prevalence of insect flight loss on remote islands“ by Rachel I. Leihy and Steven L. Chown, 9 December 2020, Proceedings of the Royal Society B.
DOI: 10.1098/rspb.2020.2121