Dėl didžiulio Biblijos dominavimo Vakarų kultūroje ir Jėzaus vaidmens joje kartais nelengva atskirti originalųjį Naujojo Testamento tekstą nuo daugybės jo interpretacijų. Net tiem, kurie laiko save tikinčiais ir gerai žinančias tikėjimo tiesas, tikėtina, iš tiesų labiau žino perpasakotas ir interpretuotas versijas – nei pačius Biblijoje aprašytus teiginius.

Ir tokie iškraipymai gali būti net vertingi – nes jie parodo mus, kaip su laiku keičiasi žmonių suvokimas. Pavyzdžiui, juk dažnas įsivaizdavimas, kad Jėzus turėjo šviesią odą, yra Italijos renesanso meno palikimas.

Ir nors dauguma tokių iškraipymų yra tarsi ir visiškai nekalti, vis dėlto nė vienas jų neatsirado savaime, be priežasties. Pavyzdžiui, tai, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, Biblijoje niekur nėra pasakyta. O iš tiesų Kalėdos atitinka daugelį pagoniškų žiemos švenčių – ir kurios, Europoje plintant krikščionybei, buvo absorbuotos.

Tad norint matyti išsamų vaizdą to, kaip krikščionybė įsitvirtino didelėje Žemės rutulio dalyje ir sukūrė pasaulį tokiu, kokiame šiandien gyvename, svarbu suprasti šiuos dalykus.

Kada gimė Jėzus – neaišku

Jėzaus gimimas žiemos saulėgrįžos metu yra vienas iš tų netikslumų, kuris yra tiesiog istorijos papildymas. Nė vienas iš Evangelijos autorių nemini gruodžio 25-osios kaip Kristaus gimimo datos. Tiesą sakant, nė vienas iš jų visiškai nemini jokios datos. Nėra jokių požymių, kad Jėzus gimė žiemą, pavasarį, vasarą ar rudenį. Tad kodėl gruodžio 25 d.?

Pirmus tris šimtmečius po Jėzaus mirties toks dalykas kaip Kalėdos neegzistavo. Krikščionys šventė keletą religinių švenčių – tokias kaip Kristaus Apsireiškimo šventę (dabar data sutampa su Trimis Karaliais) ir Velykas, tačiau romėnų kalendoriuje Kalėdos neminimos iki 336 m.

Gruodžio 25 d. Greičiausiai buvo pasirinkta todėl, kad sutaptų su Romos saturnalijų švente – kad naujoji religija atrodytų artimesnė romėnams. Iš tiesų, viena iš didžiausių ankstyvosios krikščionybės stipriųjų pusių buvo jos noras perkurti save pagal vietinių religijų įvaizdį, taip leidžiant įvairioms tautoms lengviau atsiversti į naująjį tikėjimą.

Kiek buvo Karalių, nežinoma

Trys Išminčiai – arba Trys Karaliai – yra tapę neatskiriama Jėzaus Kristaus gimimo dalimi. Mes juos matome teatralizuotuose vaidinimuose, daug kas švenčių metu rašo jų inicialus kreida ant durų – bet iš tiesų Biblijoje apie juos mažai kas žinoma.

Evangelijoje pagal Matą (2: 1-2) sakoma: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies“ – bet tai ir viskas, kas yra aprašyme. Neminimi net jų vardai, kurie į kanoną patenka tik daug vėliau, tik apie 500 m.

Biblijos tyrinėtojai dažnai daro prielaidą, kad Išminčių buvo trys – nes Jėzus gauna tris dovanas – tačiau Biblijoje tikslus ypatingųjų svečių skaičius nėra tiksliai nurodytas. Gali būti dešimtys, galėjo būti du. Be to, mintis, kad jie buvo karaliai, yra vėlesnis papildymas.

Beje, Biblijoje ir nėra jokių ženklų, kad jie jojo kupranugariais.

Nepaisant šių papildymų, Išminčiai bent jau aplankė ką tik gimusį kūdikėlį ėdžiose? Taip pat – galbūt ir ne. Evangelija sako, kad išminčiai susitikti su Jėzumi užėjo „į namus“ (Mt 2: 11): Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“.

Nėra tiksliai aiški ir dar viena detalė. Lietuviškame Biblijos vertime eilutė skamba „pamatė kūdikį su motina Marija“ – tad dažnai įsivaizduojama, kad Išminčiai Jėzų aplankė tuoj ar netrukus po jo gimimo.

Tačiau kitose kalbose vietoje „kūdikio“ tekste minimas „vaikas“: pavyzdžiui, anglų kalboje ši Naujojo testamento eilutė skamba taip: „On coming to the house, they saw the child with his mother Mary, and they bowed down and worshiped him“, vokiškai – „und gingen in das Haus und fanden das Kindlein mit Maria, seiner Mutter“, o itališkai – „Entrati nella casa, videro il bambino con Maria, sua madre“). Visais atvejais kalbama apie vaiką, bet ne apie kūdikį.

Tai gali reikšti, kad Išminčių apsilankymas nebūtinai įvyko Jėzaus gimimo naktį – ir kad Jėzus galėjo gauti Išminčių dovanas būdamas net ir kelerių metų amžiaus.

Marijos nekaltumo klausimas

Už Marijo nekaltumo idėją atsakingas yra Šv. Augustinas – IV-V a. teologas, kuris sukūrė gimtosios nuodėmės idėją ir paskelbė, kad gimtoji nuodėmė kūdikiui perduodama per lytinį aktą. Todėl tam, kad Jėzus gimtų tyras, Marija gimimo metu turėjo būti nekalta mergelė. Ši idėja tapo daugelio krikščioniškų sektų kertiniu akmeniu.

Biblijoje apie tai mažai kalbama. Paulius apie tai nesako nieko, ir dauguma Evangelijos rašytojų tokią detalę visiškai praleidžia.

O Evangelijos, kuriose apie tai kalbama – Mato ir Luko – buvo parašytos jau praėjus šimtmečiui po Jėzaus mirties ir stipriai remiasi panašiais pasakojimais apie šventąjį prasidėjimą, minimais Senajame Testamente.

Iš tiesų Marijos nekalto prasidėjimo idėja yra tik dalis jos palaipsnio virtimo šventąja: pirma, ji pagimdo nekaltai prasdėtą vaiką, antra, ji pati yra gimusi be nuodėmės, o galiausiai ir vietoje mirties ji paimama į dangų.

Jėzus nebuvo vienintelis vaikas?

Naujajame Testamente, laiške galatams (Gal 1,19) Paulius mini, kad „kitų apaštalų jam neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.“ Tad kodėl Katalikų bažnyčia teigia, kad Jėzus neturėjo brolių ir seserų – ir buvo vienintelis vaikas?

Tai susiję su vadinamąja amžinosios mergystės doktrina, kurioje teigiama, kad mergelė Marija iki savo dienų pabaigos išliko skaisčia ir be nuodėmės.

Tiesa, daugelis Bažnyčios mąstytojų bandė išspręsti šį prieštaravimą traktuodami, kad Jokūbas turėjo būti Jėzaus pusbroliu.

Jėzus nebuvo vienišas?

Gindami Jėzaus celibatą, kai kurie krikščionių mąstytojai faktą kad Naujajame Testamente nebuvo paminėta jo žmona, priima kaip įrodymą, kad jos nebuvo išvis. Tačiau šventraščiuose iš tikrųjų tai nenurodoma. Ir tiesą sakant, būtų buvę labai neįprasta, jei Jėzaus amžiaus vyras nevestų žmonos, net jei jis būtų keliaujantis pranašas (kokių tuo metu buvo daug).

Tiesą sakant, apie Jėzaus celibatą buvo beveik nekalbama tol, kol prie Bažnyčios neprisijungė Tertulianas. Šis ankstyvosios Bažnyčios veikėjas kartu su Šv. Pauliui yra atsakingas už tai, kokį požiūrį į intymųjį gyvenimą įtvirtino Bažnyčia – ir Tertullianas griežtai teigė, kad norėdamas išlikti be nuodėmės, Jėzus turėjo laikytis celibato. Nors šis klausimas greičiausiai neturi atsakymo, jis padeda mums suprasti, kaip bėgant metams vystėsi bažnyčios požiūris į celibatą.

Be ilgų plaukų ir barzdos?

Šimtus metų Jėzus atpažįstamas iš ilgų šilkinių plaukų ir barzdos. Tačiau standartinė to meto vyrų mada buvo kaip tik kirptis trumpai ir neauginti jokios barzdos. Be abejo, Jėzus tam tikrais savo gyvenimo momentais galėjo auginti barzdą – ypač tuo metu, kai keliavo – bet vargu ar nešiojo ją ilgesnį tarpą – o dar mažiau tikėtina, kad augino ilgus plaukus.

Ilgi plaukai tuo metu buvo labiausiai susiję su žydų tautybės žmonėmis, davusiais nazaritų įžadą. Tačiau akivaizdu, kad Jėzus nebuvo priėmęs šių įžadų – nes jie draudė gerti vyną, o Jėzus tai akivaizdžiai darė. Tad labiau tikėtina, kad Jėzus šukuosenos prasme laikėsi tų laikų standarto.

Ne šviesiaodis?

Šiais laikais dominuojantis Jėzaus atvaizdas yra kilęs iš Italijos renesanso, t.y. kai Jėzus bei kiti Biblijos personažai buvo vaizduojami kaip XVI a. vidurio europiečiai. To laikmečio menininkai nesistengė tiksliai pavaizduoti, kaip atrodė Jėzus iš tiesų – ir jei taip būtų buvę, jie būtų praradę darbus. Užtat jie tapė Jėzų kaip vyrą šviesia oda, turintį europietiškų bruožų.

Jėzus buvo iš Artimųjų Rytų ir žydas – todėl nėra pagrindo manyti, kad jis nepasižymėjo tipiniais regiono bruožais, įskaitant tamsią odą.

Dėvėjo visiškai kitokius drabužius?

Tai dar vienas pavyzdys, kai tapytojai kuria interpretacijas. Jėzus nebuvo turtingas žmogus, ir mažai tikėtina, kad jis kada nors būtų vilkėjęs ilgus apsiaustus ar mantijas, kuriais apsirengęs dažnai vaizduojamas. Turtuoliai ypatingomis progomis paprastai dėvėjo tokius apsiaustus, bet kaip rašoma Evangelijoje pagal Morkų, Jėzus iš tikrųjų smerkė tokių drabužių dėvėtojus (Mk 12,38): „Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse“.

Be to, klasikiniuose paveiksluose pavaizduotų apsiaustų senovės Judėjoje tiesiog negalėjo būti. Realiai renesanso menininkai „aprengė“ Jėzų kaip turtingą Medičių giminės narį.

O ką iš tiesų galėjo dėvėti Jėzus? Greičiausiai paprastą tuniką iki kelių ir mantiją, vadinama himacija. Pagal to meto madas ir atsižvelgiant į Jėzaus, kaip dailidės, statusą, rūbai tikriausiai buvo paprasti ir nedažyti. Tačiau, tikėtina, kad Jėzus iš tiesų avėjo sandalus.

Nenorėjo, kad melstųsi kartu?

Didžiąją savo istorijos dalį krikščionybė ir jos apeigos yra susijusi su gausa ir masiškumu. Visame pasaulyje esama didžiulių bažnyčių, į kurias melstis susirenka dešimtys tūkstančių žmonių.

Tačiau pasak Evangelijos pagal Matą (Mt 6, 5-6), Jėzus mokė elgtis visiškai priešingai: „ Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Ar tai reiškia, kad doras krikščionis niekada neturėtų melstis bažnyčioje, kur kiti žmonės gali juos pamatyti? Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus interpretacijos. Tačiau daugelis Bažnyčios atstovų mano, kad Jėzus nenorėjo uždrausti viešos maldos – o labiau nekentė arogancijos ir demonstratyvaus pamaldumo.

Jėzus nebuvo Šv. Trejybės dalimi?

Žodis „trejybė“ nė karto neminimas Biblijoje. Kaip ir daugelis smulkesnių teologinių skirtumų, taip ir šis atsirado per ilgus ginčus – o kartais net ir žiaurius konfliktus – vykusius tarp ankstyvųjų Bažnyčios tėvų.

Žodį „trejybė“ pirmą kartą pavartojo Tertulianas, o į Bažnyčios kanoną jis buvo įtrauktas tik Konstantinopolio susirinkimo metu 381 m. – praėjus šimtmečiams nuo tada to, kai Evangelijos jau buvo parašytos.

Trejybė buvo sukurta kaip žmogaus bandymas suprasti Dievo prigimtį, ir ilgainiui toks teiginys katalikų Bažnyčioje tavo savaimine tiesa – o ne intelektualiniu konstruktu.

Jėzus nebuvo staliumi?

Įvairiuose Biblijos versijose esama įvairių ginčytinų vertimų, tačiau bene labiausiai paplitęs yra graikiško žodžio „tekton“ atvejis. Graikų kalboje tai reiškia neturtingų darbininkų klasę, kuri dirbo įvairius įprastus darbus: iš plytų statė sienas, gamino baldus, dirbo kai kuriuos žemės ūkio darbus. Tai prilygo šiuolaikinei padienių darbininkų sampratai – žmonėms, kurie užsidirba pragyvenimui darydamas viską, ko prireikia.

Tačiau į kelias kalbas tai buvo išversta kaip „stalius“. Dėl to atsirado Jėzaus, kaip statybininko ar dailidės (šiuolaikine prasme), įvaizdis. Remiantis originaliu tekstu, labiau tikėtina, kad jis buvo keliaujantis darbininkas.

Rankos nebuvo prikaltos prie kryžiaus?

Pasirinkite bet kokį Nukryžiuotojo paveikslą ar skulptūrą – ir greičiausiai pamatysite Jėzų su dviem vinimis, įkaltomis jam į delnus. Šios žaizdos, kurios yra stigmos dalis, tapo centrine krikščioniškos ikonografijos dalimi. Tačiau Biblijoje tai nėra nurodyta konkrečiai.

Nukryžiavimas prikalant rankas vinimis atveju reikštų, kad vinims tenka daugmaž apie 40 kg svorio, tad jos ilgainiui perplėštų delnus ir žmogus galiausiai nukristų nuo kryžiaus. Šis metodas paliktų žmogų gulintį ant žemės, o ne kabantį ant kryžiaus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (22)