Tuometinį Londoną buvo galima apibūdinti kaip milžinišką tualetą, kuriame dėjosi tikros baisybės: istorikė paskelbė nejaukių paralelių sąrašą su šių dienų COVID-19 pandemija ()
XIX amžiaus vidurio Londoną galima buvo apibūdinti kaip milžinišką tualetą – ir jei toks palyginimas ir nėra itin malonus, jis yra pakankami tikslus, rašo „IFL Science“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1780-1860 m. gyventojų skaičius išaugo nuo 750 000 iki gerokai daugiau nei trijų milijonų. Nuotekų sistema visiškai neatitiko tokio augimo – daugiausia dėl to, kad iki 1856 m. jos išvis dar nebuvo, o visą miestą padengė tik 1866 m. Miesto atliekos buvo šalinamos į Temzę ar kartais į rezervuarus (kloakas) šalia miesto šulinių.
Iš esmės miestas savo upę pavertė tualetu – o tada gėrė iš jos ir maudėsi joje. Nereikia būti medicinos ekspertu, kad atspėtumėte, ką tai reiškia. Rezultatas buvo, kaip ir galima tikėtis – nepakenčiamas dvokas, kuris nebuvo išspręstas tol, kol nesuerzino Parlamento – o taip pat dažni ligų protrūkiai, kurių garsiausia buvo cholera.
Atsiradus cholerai, turėjo praeiti daug metų, kol žmonija išsiaiškino, kad tai yra vandeniu plintanti liga – ir tą pirmasis padarė britų medikas Johnas Snowas, kuris įrodė, kad per 10 dienų užterštas šulinys tapo 500 mirčių nuo choleros priežastimi. Įrodymas buvo labai paprastas, bet efektyvus: J.Snowas pašalino vandens kolonėlės rankeną, šiuo vandens šaltiniu tapo nebeįmanoma naudotis, o choleros protrūkis Soho rajone baigėsi.
Tačiau iki tol, kaip ir daugybe kitų atvejų, visi tik spėliojo, kas sukelia tokią ligą – nuo XIX populiarių plačiosios visuomenės veikėjų (kuriuos galima prilyginti šiuolaikinėms „YouTube“ žvaigždėmis) iki mokslininkų.
Gausėjo sąmokslo teorijų – įskaitant teorijas, kad liga sparčiau plinta skurdesnėse vietovėse, nes jas sąmoningai apnuodija turtingieji, o Dievas baudžia ištisas bendruomenes už jų nuodėmes.
Atrodo kažkur girdėta? Istorikė Judith Flanders neseniai paskelbė nejaukių paralelių sąrašą su šių dienų COVID-19 pandemija.
„Daugelyje didžiųjų miestų ir miestelių 1832 m. pavasarį ir vasarą kilo su cholera susijusių riaušių ir neramumų, – rašoma Ruth Richardson knygos „Death, Dissection and the Destitute“ ištraukoje. – „Per pirmąsias riaušes neturtingieji išvis abejojo ligos egzistavimu, manydami, kad tai yra valdžios planas – sukurtas tam, kad vargšai būtų priversti gultis į ligonines, kur su jais būtų daromi vivisekcijos eksperimentai, kad būtų po mirties skrodžiami arba kad būtų sumažintas gyventojų skaičius“.
Ligą neigė ne vien neišprusę žmonės – yra išlikę liudijimai apie Sunderlando verslininkus, kurie cholerą traktuoja kaip kasmet pasitaikančius „įprasti skundai dėl žarnyno“ ir pateikiamas argumentas, kurį tikriausiai ne kartą esate matę ir pastaruoju metu – kad mirčių choleros protrūkio metu yra mažiau nei įprastai nutiktų per tą laikotarpį.
J.Flanders pabrėžia, kad tuometinė valdžia (arba bent jau Oksfordo sveikatos taryba) dėl ligos pirmiausia kaltino ne valdžios veiksmus, bet pačius žmones.
„Girtuokliai, pasileidėliai, kvailiai ir negalvojantys abiejų lyčių atstovai! Dabar jums trečią kartą sakoma, kad Mirtis ir girtumas eina koja kojon... Mirtis smogia savo patikimiausiomis ir greičiausiomis strėlėmis, be saiko ir nesuvaldomai“, – rašoma gana agresyviame atsišaukime.
Cholera kankino Angliją dešimtmečius ir nužudė daug tūkstančių žmonių – ir baigėsi tik tada, kai Temzės dvokas pasidarė toks stiprus, kad galiausiai įveikė britų Parlamentą, ir šis vos per 18 dienų surado pinigų nuotekų sistemos statyboms – kas galiausiai ir išsprendė problemą, rašo „IFL Science“.
