„Visi mes žmonės“ – tai frazė, naudojama pateisinti visokias nuodėmes ir klaidas. Tačiau kai kurios žmogaus klaidos sukelia didesnes, ilgalaikiškesnes pasekmes nei kitos. Aštuntajame dešimtmetyje sovietų neteisingai atliktas vertinimas ir klaidingi skaičiavimai nulėmė liepsnas, iš Žemės besiveržiančias dar ir šiandien.

Istorija prasidėjo Turkmėnistano Karakumų dykumos širdyje, kuri 1971 m. buvo Sovietų sąjungos dalimi. Sovietai ieškojo naftos telkinių ir aptikę jų manymu gausų šaltinį dykumoje, įrengė gręžimo stotį su dideliu ir sunkiu grąžtu.

Pradėjus gręžti, greitai paaiškėjo, kad radinys buvo neteisingai identifikuotas. Užuot gręžęsi į naftą, realiai jie pradėjo didelio masto operaciją virš didžiulės gamtinių dujų kišenės. Įrenginys netrukus sugriuvo – ir sukūrė didžiulę skylę, kuri dabar vadinama Darvazos krateriu.

Darvazos skersmuo yra 69 metrai, gylis – 30 metrų, bendras plotas 5350 m² – o dėl griuvimo susidarė savotiškas domino efektas, ir aplinkui įgriuvo dar daugiau kraterių. Su kiekvienu nauju krateriu atsirado daugiau gamtinių dujų, kurias daugiausia sudaro metanas.

Tai kėlė didelę problemą, nes metanas turi nelemtą bruožą sugerti visą ore esantį deguonį. Baimindamiesi dėl vietinių žmonių ir laukinių gyvūnų gyvybių, mokslininkai padarė tai, ką būtų padarę daugelis, susidūrę su tokia problema – pabandė dujas padegti.

Toks sprendimas rėmėsi tikėjimu, kad gamtinių dujų sankaupos degs vos kelias savaites, o Karakumų dykumos oro kokybė išliks tokia, kokia buvusi.

Tačiau čia ir prasidėjo problemos – nes paaiškėjo, kad skaičiavimuose buvo didžiulė klaida, ir liepsnos plazda iki šiol.

Bėda ir tai, kad mokslininkai vis dar nėra tikri, kiek laiko jos dar degs.

Tačiau yra ir viena mažiau aprūkusi šio reikalo pusė – Darvazos krateris ir jo liepsnojantys kaimynai, paprastai bendrai vadinami „Pragaro vartais“, kasmet pritraukia šimtus turistų.

Parengta pagal „IFL Science“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()