Amoniako kruša ir keistas žaibų elgesys: po 25 metų išaiškėjo, kokie Jupiteryje sudėtingi orai ir ko galime tikėtis kitose dujinėse planetose ()
XX a. pabaigoje Jupiterį tyrinėjo NASA orbitinis zondas Galileo. 1995 metais jis į planetos debesis numetė duomenų imtuvą, kuris perdavė duomenų apie jų sudėtį. Tyrėjus labai nustebino, kad debesys pasirodė esantys daug sausesni, nei manyta iki tol.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir vėlesni skaitmeniniai modeliai nepajėgė paaiškinti tokių rezultatų, tad daugelis astronomų manė, kad Galileo tiesiog nesėkmingai pataikė numesti zondą į regioną, kuriame vandens garų dėl kokių nors priežasčių buvo mažiau, nei aplink, ir kad zondo atsiųsti duomenys nėra reprezentatyvūs visam Jupiteriui. Visgi praėjus 25 metams, rastas geresnis paaiškinimas.
Juno zondas, šiuo metu tyrinėjantis Jupiterio sistemą, parodė, kad ties planetos pusiauju atmosferoje yra žymiai daugiau amoniako, nei vidurinėse platumose. Dabar tyrėjai nustatė, kad Jupiterio audrose amoniakas ir vanduo gali formuoti gana minkštus ledokšnius. Jie yra sunkesni už atmosferą, todėl nukrenta gilyn kaip kruša, o viršutiniuose atmosferos sluoksniuose nebelieka nei amoniako, nei vandens.
Toks paaiškinimas gerai dera su Juno duomenimis, rodančiais, kad ties Jupiterio pusiauju žaibai trankosi gerokai rečiau, nei arčiau ašigalių. Tikėtina, kad panašiai sudėtingi orai yra ir kitose dujinėse planetose – ir Saulės sistemoje, ir už jos ribų.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose JGR Planets: apie amoniako ledokšnius ir apie amoniako gausą Jupiterio atmosferoje.
