Patys keisčiausi ir rečiausi atmosferos reiškiniai: nuo Mėnulio vaivorykštės, vaiduokliškų šmėklų iki paslaptingojo, šimtus metų žmonių protus jaukiančio žaliojo blyksnio (Foto, Video) (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vainikai (glory) yra dar vienas šviesos lūžio reiškinys, susidarantis priešais Saulę aplink antisolinį (priešpriešinį Saulei) tašką. Paprastai jie susidaro šalia žemės, kai Saulė šviečia ant rūko ar debesų po stebėtoju. Jie yra panašūs į karūną, nes suformuoja koncentrinius apskritimus, turi ryškų centrą ir plečiasi labiau difuziškai.
Kartais šešėliai ant vainiko gali suformuoti vadinamąją Brockeno šmėklą. „Šmėkla“ atsiranda, kuomet Saulė šviečia iš nugaros alpinistui, žiūrinčiam nuo viršūnės arba kalvos žemyn į rūką. Šviesa projektuoja alpinisto šešėlį į rūko tūrį, dėl šios priežasties šešėlis įgyja nenatūralią trikampę formą, susidarančią dėl perspektyvos – stebėtojo galva yra projektuojama į gilesnius (tolimesnius) rūko sluoksnius, tuo tarpu kūno šešėlis projektuojamas į artimesnius.
Susidarantis milžiniško šešėlio įspūdis yra optinė apgaulė, susidaranti dėl to, kad stebėtojas mano, jog šešėlis, susidaręs ant debesų, yra nutolęs tuo pačiu atstumu, kaip ir objektai, matomi per plyšius debesyse.
Ledo kristalai: halai, parhelionai ir stulpai
Iš šviesos lūžio atmosferos reiškinių halai (aureolės) (halo) yra vieni iš labiausiai paplitusių. Jie taip pat yra dideli, dažniausiai pasitaikančios aureolės yra apie 22 laipsnių skersmens ir gali siekti iki 50 laipsnių pločio.
Labiau retos aureolės gali papuošti dangų su daugeliu subtilių lankų, kuriuos sukuria sudėtingas geometrinis žaismas tarp šviesos ir jos lūžio ledo kristaluose. Paprastai, jei žiūrite į apskritimą aplink Saulę ar Mėnulį ir jis yra mažesnis nei 20 laipsnių, tai tikriausiai yra karūna. Jei jis didesnis, tai tikriausiai aureolė (halas).
Parhelionai, dar vadinami Saulės šunimi (sundog) arba netikra Saule, yra aureolių rūšis, kurį atmosferoje sukelia saulės šviesos lūžis dėl ledo kristalų. Saulės šunys paprastai atrodo kaip subtiliai spalvotų šviesos dėmių pora, maždaug 22° į kairę ir į dešinę nuo Saulės ir tame pačiame aukštyje virš horizonto kaip ir Saulė. Jie gali būti matomi bet kurioje pasaulio vietoje bet kuriuo sezonu, tačiau ne visada yra akivaizdūs ar ryškūs. Saulės šunys geriausiai matomi ir labiausiai pastebimi, kai Saulė yra netoli horizonto.
Stulpai (pillars) gali būti supainioti su šviesos spinduliu, tačiau jie taip pat yra aureolės rūšis, kuri gali susidaryti aplink šviesos šaltinį ir dažniausiai pasirodo saulėtekio ar saulėlydžio metu. Paprastai jie rodo į viršų, bet taip pat gali būti nukreipti žemyn. Jie susidaro dėl to, kad ledo kristalai lėtai krinta ore, atspindėdami nuo jų Saulės spindulius.
Poslinkio reiškiniai: žaliasis blyksnis
Kartais viskas būna ne taip, kaip atrodo. Dėl įvairių šviesos iškraipymo efektų, daiktai gali atrodyti kitoje vietoje nei yra iš tikrųjų. Vienas iš tokių reiškinių, šimtmečius jaukiančių žmonių protus, yra palyginti retas žaliasis blyksnis (spindulys) (green flash).
Tai yra žalios šviesos blyksnis, Saulės viršutiniam kraštui pasislepiant žemiau horizonto linijos arba iškylant aukščiau jos. Susidaro dėl atmosferinės dispersijos. Trunka kelias sekundes.
Norint pamatyti žaliąjį spindulį reikia trijų sąlygų: turi būti atviras horizontas (pavyzdžiui, rami jūra), skaidrus oras ir giedra ta horizonto dalis, kurioje teka ar leidžiasi Saulė. Likus kelioms minutėms iki saulėlydžio, jau galima pasakyti, ar bus matomas žaliasis spindulys.
Jeigu besileidžianti Saulė raudona ir į ją galima žiūrėti be tamsių akinių, tą kartą žaliasis spindulys nebus matomas (nes atmosfera sugeria visus žalius ir mėlynus spindulius, lieka tik raudoni). Jeigu Saulė, artėdama prie horizonto, išliko baltai gelsva ir akinamai ryški, tada gali pasirodyti žaliasis spindulys.
Geriausias sąlygas stebėti žaliąjį spindulį turi jūreiviai, nesunku jį pamatyti ir kalnuose Saulei slepiantis už tolimo kalno keteros.
