Olimpinis aukso medalis už… architektūrą, muziką ir literatūrą? Kaip net 36 metus olimpinėse žaidynėse „atletai“ rungėsi menų disciplinose ir kodėl nutrūko tokia tradicija (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors 1916 m. olimpinės žaidynės buvo atšauktos dėl Pirmojo pasaulinio karo, menas vėl buvo įtrauktas į olimpinę programą 1920 m.
Antverpeno olimpinėse žaidynėse ir 1924 m. žaidynėse Paryžiuje, kur jie sulaukė 193 menininkų pasiūlymų. 1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse miesto muziejuje buvo pateikta ir eksponuojama per 1100 meno kūrinių. Olimpinis meno konkursas dabar buvo pakankamai didelis, kad pritrauktų tikrų talentų, tarp jų – italų skulptorius Rembrandtas Bugatti, amerikiečių karikatūristas Percy Crosby ir olandų dailininkas Isaacas Israëlsas.
Nepaisant to, kad konkurencija įteisino teisėtumą, ji iškėlė mėgėjiškumo klausimą. Techniškai visi olimpiniai dalyviai turėjo būti mėgėjai, tačiau daugelis menininkų, norėdami užsidirbti pinigų, naudojo savo gerai įvertintus įgūdžius, ypač architektai ir muzikantai. Kaip surengti galiojantį meno konkursą su aukštos kvalifikacijos menininkais, jei atvykusiems nebūtų leidžiama pragyventi iš savo meno?
Vis dėlto, meno konkursai buvo labai populiarūs. Pavyzdžiui, 1932 m. olimpinėse žaidynėse Los Andžele beveik 400 000 lankytojų apsilankė apžiūrėti meno darbų Los Andželo istorijos muziejuje.
1936 m. olimpinės žaidynės Berlyne yra liūdnai pagarsėjusios dėl kelių priežasčių, kurių daugelis buvo susijusios su Hitlerio ir nacių partijos iškilimu Vokietijoje. Trečiojo reicho propagandos ministras Josephas Goebbelsas pajuto būtinybę priminti Vokietijos žmonėms, kad konkursui reikalingas darbas turėjo būti sukurtas per pastaruosius ketverius metus, t.y., kai į valdžią atėjo nacių partija. Nenuostabu, kad vokiečiai laimėjo daugiau nei pusę aukso medalių, išdalintų meniniuose konkursuose 1936 m.
Kalbant apie baroną Pierre'ą de Coubertiną, jis 1925 m. pasitraukė iš TOK prezidento pareigų, jo sveikatos būklė buvo bloga (jis mirė 1937 m.) ir net nedalyvavo 1936 m olimpinėse žaidynėse. Nepaisant to, kad buvo prancūzas, jis buvo labai gerbiamas Vokietijoje už olimpinių žaidynių atgaivinimą, kurios suvaidino svarbų vaidmenį nacių partijos propaguojamai arijų vyriškumo mistikos kūrimui.
Dėl dėl Antrojo pasaulinio karo 1940 ir 1944 m. olimpinių žaidynių nebuvo, o 1948 m. Londono olimpinės žaidynės tapo paskutiniu kartu, kai meno varžybos oficialiai buvo olimpinių žaidynių dalis. Mėgėjų klausimas suvaidino svarbų veiksnį menų pašalinimui iš žaidynių po to, kai buvo pateiktas pranešimas, parodantis, kad praktiškai visi menininkai, teikiantys savo darbus meno konkursams, taip pat uždirba pinigus iš savo meno.
Vėlesnėje ataskaitoje teigiama, kad „nelogiška, jog profesionalai turėtų varžytis tokiose parodose ir būti apdovanoti olimpiniais medaliais“. Todėl nuo 1952 m. olimpinėse žaidynėse medaliai nebebuvo teikiami už meno darbus.
Nuo 1912 iki 1948 m. septyniose žaidynės daugiausiai medalių menų rungtyse iškovojo Vokietijos atstovai – 23, iš kurių 7 aukso. Antrą vietą pasidalino Italija ir Prancūzija – po 14 medalių, iš jų po 5 aukso.
