Uždariausia ir vienintelė stalinistinė Europos valstybė – kodėl Albanija, net ir susipykusi su sovietais, išliko ištikima Stalinui beveik 50 metų: pasak Albanijos, yra tik trys tikrosios socialistinės valstybės (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Skilimas Rytų bloke
Nors 1950-aisiais sovietų ir albanų santykiai palaipsniui blogėjo (Tiraną ypač jaudino Chruščiovo susitaikymas su Tito), bendradarbiavimas tęsėsi. 1955 m. Albanija tapo viena iš Varšuvos pakto steigėjų, o 1958 m. Sovietų Sąjungos laivynui suteikė prieigą prie karinio jūrų laivyno bazės Vlorėje.
Nepaisant to, kildavo abipusis nepasitenkinimas. 1950-ųjų pabaigoje Albanija perorientavo savo užsienio politiką į kitą didelę socialistinę valstybę – Kiniją. Kinijos investicijos pradėjo plūsti į šalį. Savo ruožtu Pekinas įvertino iš Albanijos žvalgybos gautus duomenis: apie viską – nuo JAV laivų judėjimo Ramiajame vandenyne iki Taivano pakrančių gynybos detalių.
1960 m. spalio mėn. Maskvoje vykusiame komunistų partijos atstovų susitikime Chruščiovas ir Hoxha apkaltino vienas kitą, kad jie išdavė komunizmo ir marksistinės-leniniškos klasių kovos idealus. Per ateinančius kelerius metus Albanijos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas sustojo.
1961 m. SSRS nutraukė ekonominę pagalbą Albanijai ir atšaukė savo specialistus. Tais pačiais metais sovietų jūrų bazė Vlorėje buvo uždaryta. Sovietų laivynas skubiai išplaukė, net keletą povandeninių laivų, kuriuos valdė albanų įgulos, teko net palikti.
Tuo tarpu pačioje Albanijoje tarp tų, kurie palaikė politikos pasikeitimą ir gerų ryšių su SSRS išsaugojimą, pradėjo bręsti antihoksinis sąmokslas. Tačiau valstybės saugumo tarnybos demaskavo planuotojus, o vadovams (įskaitant karinio jūrų pajėgų vadą Teme Sejko) buvo įvykdyta mirties bausmė už tariamą bendradarbiavimą su Jugoslavijos ir Graikijos žvalgyba.
Savanoriškas atstumtasis
Tais pačiais 1961 m. SSRS atšaukė savo diplomatus iš Tiranos ir nutraukė diplomatinius santykius su šalimi. Maskvos spaudžiami Sovietų Sąjungos sąjungininkai Rytų Europoje taip pat sumažino savo diplomatines atstovybes Albanijoje.
Savo ruožtu albanai pasitraukė iš Savitarpio ekonominės pagalbos tarybos (1962 m.) Ir Varšuvos pakto (de facto 1961 m.; oficialiai 1968 m.), kuriuos pati padėjo sukurti.
1975 m. Albanija sumanė išsiskirti ir su Kinija, kuri ėjo savo vidinės politinės pertvarkos keliu. 1978 m. Kinija nutraukė savo prekybinius santykius su Albanija, o tai reiškė neoficialaus abiejų valstybių aljanso nutraukimą.
Praradusi vienintelį likusį sąjungininką, Tirana 15 metų pasinėrė į visišką izoliaciją, atsidūrusi kapitalistinio ir socialistinio pasaulio paribyje.
Pasak Albanijos vadovybės, tikromis socialistinėmis valstybėmis liko tik Vietnamas, Šiaurės Korėja ir Kuba. Tik šių šalių atstovams buvo leista dalyvauti valstybinėse Enver Hoxha laidotuvėse 1985 m. Pasaulio lyderių (įskaitant Gorbačiovą) užuojautos telegramos buvo grąžintos siuntėjui.
Efektyviai įšaldyta 1950-aisiais, Albanija pagaliau išsivadavo iš izoliacijos žlugus komunizmui Europoje, kad iškart paskęstų siaučiančiame ekonominiame chaose ir organizuotame nusikalstamume. Būtent tada Maskva ir Tirana po 30 metų pertraukos pagaliau atkūrė diplomatinius ryšius.
