Stalinas derėjosi su Vakarais, kai staiga nutrūkus deryboms, sudarė nepuolimo sutartį su nacių Vokietija. O kaip istorija būtų pasisukusi, jei SSRS būtų sudariusi aljansą su Vakarais vietoj Vokietijos?

1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo pakto pasirašymas buvo sensacija. Nacių režimas buvo taip priešiškai nusiteikęs prieš komunizmą, kad tautų ir jų ideologijų suartėjimas vargu ar atrodė įmanomas – ir vis dėlto dešimtmečius istorikai sklandžiai racionalizavo susitarimo logiką abiem pusėms.

Bet Molotovo-Ribentropo paktas nebuvo neišvengiamas. Stalinas manė, kad Hitleris kelia didelę grėsmę tiek trumpuoju, tiek ilgalaikiu laikotarpiu. Tokiu atveju sovietų diktatorius greičiausiai būtų susivienijęs su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, dviem kitomis didžiosiomis valstybėmis, kurios taip pat sunkiai dirbo, siekdamos sovietų diktatoriaus palankumo.

Vakarų ir Sovietų Sąjungos derybas paskatino 1939 m. kovo mėn. Hitlerio aneksuota Čekoslovakija (buvo sudarytas Bohemijos ir Moravijos protektoratas Reicho sudėtyje ir marionetinė Slovakijos Respublika), kuri pažeidė 1938 m. rugsėjį Miunchene sudarytą susitarimą ir aiškiai parodė, kad jo kitas žingsnis beveik neabejotinai bus įsiveržimas į Lenkiją.

Derybas, kurios prasidėjo balandžio mėnesį ir tęsėsi iki rugpjūčio, britai, prancūzai ir sovietai pradėjo turėdamos skirtingus požiūrius ir tikslus, tačiau suartėjo pagal balandžio 17 d. sovietų pasiūlymą.

Šis susitarimas sumatė savitarpio pagalbos sutartį, įpareigojančią visas tris valstybes ateiti į pagalbą palei Sovietų Sąjungos vakarinę sieną. Prancūzai šią poziciją priėmė greičiau nei britai. Jei britai būtų parodę tiek pat susikalbėjimo, tai būtų padidinę trijų galių oficialaus susitarimo galimybę.

Susitarimas galėjo būti taip pat sėkmingas, jei prancūzai ir britai būtų sutikę su sovietų reikalavimu, kartu su politiniu susitarimu, pasiekti karinį susitarimą, dar vieną sąlygą, kuriai britai nepritarė. Tik rugpjūčio pradžioje britai paskyrė karinę delegaciją, kuri atvyko į Maskvą rugpjūčio 11 d.

Stalinas susitarimui pritvirtino labai didelę kainą. Jis norėjo, kad sovietų kariai galėtų patekti į Rumuniją ir Lenkiją, taip pat saugumo reikalavimų patenkinimas Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – trumpai tariant, Vakarų pripažįstama sovietų įtakos sfera nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Vakarų valstybės buvo nenoriai pasirengusios prisijungti, tačiau lenkai atsisakė įleisti sovietų karius į savo žemę, remdamiesi įsitikinimu – pagrįstai, kaip galiausiai įvyko – kad atvykę sovietai vargu ar išvyks.

Nepaisant to, Anglijos-Prancūzijos-SSRS aljansas, skirtas Lenkijai apsaugoti, pasiūlė Lenkijai geriausias galimybes išgyventi.

Galiojantis susitarimas šiuo klausimu galėjo paskatinti Lenkijos lyderius apsigalvoti ir žengti nemalonų žingsnį įleidžiant sovietų kariuomenę per savo sieną.

Tokiu atveju trišalis aljansas galėjo būti sudarytas iki rugpjūčio vidurio – arba anksčiau, jei britai būtų greičiau sutikę su sovietų sąlygomis.

Ką būtų daręs Hitleris susidūręs su Anglijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos aljansu?

Jis galėjo atsitraukti, nenorėdamas kariauti dviejų frontų karą. Hitleris tikėjo, kad jis gali nugalėti Lenkiją gerokai anksčiau nei įsikištų Vakarų valstybės, bet vargu ar galėjo suteikti tokią pačią viltį Sovietų Sąjungos atžvilgiu.

Savo manifeste „Mein Kampf“ nacių lyderis perspėjo apie kovos dviem frontais pavojų. Šios perspektyvos jo generolai bijojo labiau nei pats fiureris.

Tarp Vokietijos vyriausiosios vadovybės jau egzistavo slaptas pasipriešinimas Hitleriui. Sovietų ir Vakarų galių sąjunga galėjo padaryti Hitlerio užsienio politikos kursą tokį neapgalvotą, kad paskatintų tą pasipriešinimą veikti.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (4)