Žudynės prasidėjo dėl kruvinų žydų ritualų mito. Tai nebūtų neįprasta, išskyrus tai, kad tai nebuvo viduramžiai ar net nacistinė Vokietija – tai buvo 1946 m. Lenkija, praėjus vos metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Po Antrojo pasaulinio karo Kielce žudynės buvo kruviniausias Lenkijos žydų pogromas (1946 m.), kuris buvo reikšmingas pokario Lenkijos žydų istorijos taškas.

Tai įvyko praėjus tik metams po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto pabaigos - įvykis sukrėtė Lenkijos žydus, lenkus ir tarptautinę bendruomenę.

Kelios dienos iki žydų žudynių, 8 metų lenkų berniukas, vardu Henrykas Błaszczykas, dingo be žinios iš savo namų Kielce, Lenkijoje, 50 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste Lenkijos pietryčiuose.

Kai po dviejų dienų Henrykas vėl pasirodė, jis pasakė savo šeimai, kad jį vyras laikė rūsyje. Kai tėvas nuėjo į policijos komisariatą pasakoti savo istorijos, berniukas parodė į vyrą, kuris vaikščiojo šalia didelio kampinio pastato Planty gatvėje 7.

„Jis tai padarė“, pasakė Henrykas.

Žydų komitetui priklausiusiame pastate, kuriame veikė daug žydų įstaigų, gyveno iki 180 žydų. Jame nebuvo rūsio. Dauguma gyventojų buvo pabėgėliai, išgyvenę mirties stovyklų baisumus, kurie sunaikino daugiau nei 90 procentų Lenkijos žydų gyventojų. Po karo jie grįžo į tėvynę tikėdamiesi, kad gali palikti siaubingą praeitį. Jie nė nenujautė, kad dar kartą taps antisemitinės agresijos taikiniu - šįkart iš kaimynų lenkų, kurie gyveno šalia.

Liepos 4-osios rytą nedidelė valstybinės milicijos ir vietos policijos grupė ėmėsi tirti tariamą pagrobimą. Kai pasklido gandai apie šimtmečių senumo kruvinų žydų ritualų mito versiją, pagal kurią žydai grobdavo krikščionių vaikus ritualinėms aukoms, prie žydų pastato pradėjo burtis minia.

Tačiau smurtą pradėjo policija ir kariškiai, pasakoja lenkų istorikas Janas T. Grosas savo 2006 m. knygoje „Baimė: antisemitizmas Lenkijoje po Aušvico“.

Nors tariamai jie buvo tam, kad apsaugotų civilius gyventojus ir išlaikytų taiką, pareigūnai, priešingai, atidengė ugnį ir ėmė traukti žydus į kiemą, kur miestiečiai įnirtingai puolė žydų gyventojus.

Tą dieną žydai vyrai ir moterys buvo užmėtyti akmenimis, apiplėšti, sumušti šautuvais, nudurti durtuvais ir įmesti į netoliese tekančią upę.

Nors kiti Kielce gyventojai ėjo pro šalį, niekas nieko nedarė, kad tai sustabdytų. Tik vidurdienį buvo išsiųsta dar viena kareivių grupė, kuri išsklaidė minią, evakavo sužeistuosius ir surinko žuvusiųjų kūnus.

Po pietų grupė metalo fabriko darbininkų nubėgo link pastato, apsiginklavę geležiniais strypais ir kitais ginklais. 7 Planty gyventojai pamanė, kad šie vyrai atėjo padėti. Vietoj to darbininkai pradėjo žiauriai pulti ir žudyti žydus pastato viduje.

Smurtas tęsėsi kelias valandas. Kaip 2016 m. dokumentiniame filme „Bogdano kelionė“ išsakė vienas paskutiniųjų išgyvenusių pogromą Miriamas Gutermanas: „Negalėjau patikėti, kad tai žmonės“.

Tądien 7 Planty pastate ir mieste buvo nužudyti 42 žydai, įskaitant naujagimį ir šešis mėnesius nėščią moterį. Dar 40 buvo sužeisti.

1946 m. ​​liepos 9–11 d. pareigūnai kaip pogromo vykdytojus areštavo dvyliką civilių. Kaltinamuosius Aukščiausiasis karo teismas teisė bendro proceso metu. Devyni buvo nuteisti mirties bausme ir kitą dieną sušaudyti. Likę trys gavo laisvės atėmimo bausmes nuo septynerių metų iki gyvos galvos.

Nepaisant tų fizinių faktų siaubo, įvykis įgijo svarbią istorinę reikšmę. Po Holokausto daugelis žydų svajojo grįžti į savo gimtuosius kraštus. Kielce pogromas sugriovė tą sapną.

„Kielce iš tikrųjų yra išgyvenusių žydų emigracijos iš Lenkijos simbolis ir tai, kad Lenkijoje nėra ateities žydams“, - sako Žydų materialinių pretenzijų prieš Vokietiją konferencijos istorikė Joanna Sliwa, kuri specializuojasi šiuolaikinės Lenkijos žydų ir holokausto istorijos tyrimuose.

Sliwa pabrėžia, kad Kielce nebuvo pirmasis pokario pogromas prieš žydus Lenkijoje; mažesni smurto protrūkiai 1945 metais įvyko Krokuvoje ir Rzeszow mieste.

Vėlesniais metais kalbėti apie Kielce pogromą, kaip ir daug žiaurumų, kuriuos per karą įvykdė lenkai, tapo tabu. Kai 1970 m. iš Balstogės į Kielce persikėlė katalikas Bogdanas Bialekas, jis iškart pajuto, kad kažkas negerai. Bialekas prisimena, kad, kalbėdamas apie pogromą, jis pajuto gilią gyventojų kaltę ar gėdą. Šią tylos priespaudą jis vadina „liga“.

Per pastaruosius 30 metų Bialekas paskyrė savo misiją atgaivinti šią atmintį ir įtraukti miesto gyventojus į dialogą per miesto susitikimus, memorialus ir pokalbius su išgyvenusiaisiais.

Nenuostabu, kad jis susidūrė su pasipriešinimu. Kielce žudynių istorija yra nepatogi. Tai meta iššūkį lenkams. Tai atveria senas žaizdas. Tačiau Bialekui dialogo įvedimas į šią akimirką reiškia ne tik senų žaizdų atvėrimą, bet ir gijimą.

Nuo komunizmo žlugimo 1989 m. Lenkija išgyveno sielos ieškojimo procesą, kuris progresavo protrūkiais su aiškumo akimirkomis, bet ir nerimą keliančiu neigimu.

Lenkijos žydai išėjo iš šešėlio, įkūrė naujas bendruomenes ir vėl įtraukė žydus į šalies gyvenimą. Lenkijos žydai susigrąžino savo šaknis; atsirado lenkų ir žydų knygų leidėjai ir muziejai; žydų kvartalai vėl pradėjo klestėti.

„Dalis šio poslinkio buvo Lenkijos istorijos peržiūra. Šiomis dienomis lenkams taip pat lengviau pamatyti iš aukų perspektyvos, ko anksčiau nebuvo. Ir mes tikrai galime pastebėti, kaip pogromas stipriai paveikė Lenkijos ir žydų santykius“, - sako Bialekas.

Tačiau dar reikia daug nuveikti, prisipažįsta Bialekas. Nors šiandien lenkai neneigia, kad pogromas iš tikrųjų įvyko, jie diskutuoja, kas nusipelno atsakomybės už žiaurumą.

Sąmokslo teorijos teigė, kad riaušes paskatino sovietų žvalgyba, ar net patys žydai surengė žudynes, tempdami kūnus į įvykio vietą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)