Besiaiškindamas depresijos ir vienatvės ypatumus, įtakingas septintojo dešimtmečio pabaigos mokslininkas sukūrė mokslinį įtaisą, labiau primenantį beždžionėlių kankinimo įrenginį.

Nevilties duobė

Eksperimentą įgyvendino amerikiečių psichologas Harry Harlow besivildamas sukurti depresijos modelį pasitelkiant gyvūnus, kad tokiu būdu galėtų geriau suprasti depresijos ypatumus ir atrasti galimų gydymo būdų. Rezusai (makakų genties beždžionėlės) buvo patalpinami į didelę vertikalią kūgio formos struktūrą, pagamintą iš kieto ir šalto nerūdijančio plieno. Įtaiso dugnas buvo pagamintas iš vielinio tinklo, todėl pro apačią galėdavo iškristi išmatos. Tokioje „duobėje“ įtaisytos beždžionėlės buvo maitinamos ir girdomos, tačiau galiausiai ilgam laikui paliekamos vienos, rašo iflscience.com.

H. Harlow šį įtaisą pavadino „nevilties duobe“. Kaip jis aiškino 1969-aisiais paskelbtame straipsnyje, šio įtaiso idėja buvo atspindėti emocinius pojūčius, kuriuos patiria sunkia depresija sergantis žmogus: „Depresija sergantys žmonės pasakoja esantys nevilties gelmėse arba tarsi paskendę vienatvės ir beviltiškumo šulinyje. Todėl mes sukūrėme šiuos kriterijus atitinkantį instrumentą ir eufemistiškai pavadinome jį duobe arba vertikalia kamera, jei žodis „duobė“ atrodo psichologiškai nepriimtinas“.

Dauguma tokioje duobėje patalpintų beždžionėlių per kelias dienas tapdavo tylios ir susigūžusios. Išimtoms iš įrenginio beždžionėlėms įprasta socialinė elgsena neatsinaujino. 1971 m. paskelbtame tyrime H. Harlow aiškina, kad 30 dienų „nevilties duobėje“ patalpintos beždžionėlės nežaisdavo, vengė socialinės sąveikos ir nerodė jokių smalsumo ženklų. Dauguma beždžionėlių paprasčiausiai išlikdavo tylios ir susigūžusios, letenomis apglėbusios savo kūną. Tokios „gilios elgesio anomalijos“, H. Harlow teigimu, išlikdavo dar ilgą laiką po to, kai beždžionėlė būdavo išlaisvinama iš įtaiso.

Nors H. Harlow tvirtino, kad įrenginys turi „milžinišką depresijos tyrimų potencialą“, neaišku, ar būtent toks tyrimų būdas kada nors suteikė realių įžvalgų apie klinikinę depresiją ar pateikė galimų jos gydymo metodų.

Harry Harlow

Per ilgą savo karjeros laikotarpį, besitęsusį nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo iki pat aštuntojo dešimtmečio, H. Harlow pavyko tiek pasiekti akademinį pripažinimą, tiek pagarsėti prieštaringai vertinama reputacija.

H. Harlow gimė 1905-aisiais. Didžiąją darbinio gyvenimo dalį jis praleido Viskonsino-Madisono universitete, kur susilaukė didžiausios sėkmės karjeroje. H. Harlow išlieka vienu dažniausiai cituojamų XX a. psichologų, tačiau jo darbai dėl savaime suprantamų priežasčių susilaukė prieštaringų vertinimų.

Savo tyrimams pasitelkdamas makakų genties beždžionėles, jis pademonstravo, kokie nepaprastai svarbūs socialinei ir pažintinei raidai ankstyvajame gyvenimo etape yra ryšys su tėvais, rūpestis ir bendravimas (tą netgi galima pavadinti meile). Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip kūdikis geba giliai psichologiškai prisirišti prie tėvų – tai yra daug gilesnis dalykas nei praktinis šilumos, apsaugos ir maisto poreikis.

Iki H. Harlow tyrinėjimų pirmojoje XX a. pusėje mokslininkai ir akademikai vystė idėją, kad tėvai turėtų emociškai atsiriboti nuo savo vaikų. Jie manė, kad tam, jog asmuo taptų visapusiškai išsivysčiusiu suaugusiuoju, į kūdikio verksmą reikia ne sureaguoti, o palikti verkiantį kūdikį vieną. Vienas žinomas vaikų psichologas netgi nurodydavo tėvams linkint vaikams labos nakties ne juos pabučiuoti, o tvirtai paspausti ranką. H. Harlow buvo vienas iš daugelio žymių mokslininkų, metusių iššūkį šiai paradigmai.

Į karjeros pabaigą H. Harlow interesai pakrypo mokslinių depresijos tyrinėjimų link. Teigiama, kad aiškintis šios ligos ypatumus jį paskatino jo paties patirtis susidūrus su sunkia depresija. Liga paaštrėjo po mokslininko žmonos mirties 1971-aisiais. H. Harlow mirė 1981-aisiais, kamuojamas depresijos ir alkoholizmo.

Tyrimų, kuriuose dalyvauja gyvūnai, etika

Daugumai H. Harlow eksperimentai atrodė sadistiški, nepateisinami ir išnaudojantys. Amerikiečių literatūros kritikas Wayne‘as C Boothas teigė: „Harry Harlow ir jo kolegos nuolatos kankina primatus, kiekvieną kartą įrodydami tai, ką mes jau ir taip žinojome: kad socialinės būtybės gali būti sunaikintos sunaikinant jų socialinius ryšius“.

H. Harlow ir pats nesibaidė kietaširdžio eksperimentuotojo įvaizdžio. 1974-aisiais duotame interviu mokslininkas, kaip teigiama, pažymėjo: „Vienintelis man rūpintis dalykas yra tai, ar beždžionės suteiks medžiagos, kurią galėsiu paskelbti. Jokio švelnumo joms nejaučiu ir nejutau. Gyvūnai man išties nepatinka. Nepakenčiu kačių, nekenčiu šunų. Kaip galima mėgti beždžiones?“

Pasigirsdavo užuominų, kad H. Harlow, regis, jusdavo malonumą suteikdamas savo įtaisams ryškius ir sąmoningai šokiruojančius vardus. Jis sukūrė ne tik „nevilties duobę“, bet ir „siaubo tunelį“, „geležinę mergelę“ – pavadintą kaip realus kankinimo įtaisas – ir „prievartavimo stovą“ (įrenginį, priversdavusį beždžionių pateles poruotis).

Akivaizdu, kad viešieji ryšiai nebuvo stiprioji H. Harlow pusė.

Nepaisant visko, H. Harlow ir toliau daro įtaką vaikų raidos vertinimui ir antrojoje XX a. pusėje padėjo pertvarkyti našlaičių prieglaudas, įvaikinimo ir vaikų priežiūros procesus. Yra netgi tvirtinančių, kad H. Harlow veikla privertė mokslo pasaulį persvarstyti gyvūnų pasitelkimą moksliniams tyrimams.

H. Harlow eksperimentai neabejotinai neatitiktų XXI a. universitetų etikos, tačiau eksperimentai su gyvūnais moksliniuose tyrimuose vis dar yra plačiai paplitę. Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento duomenimis, 2018-aisiais tyrimams JAV mokslininkai pasitelkė 75 825 primatus.

Komentarai ()