Nuo epidemijos pervargusi visuomenė gauna dar vieną vidinės įtampos šaltinį, galintį sukelti protestinių nuotaikų augimą.

Prancūzijos – ir kitų Vakarų šalių – kovos su epidemija politikos pokyčius sukėlė dvi aplinkybės. Visų pirma, sėkminga vakcinacijos kampanija (Prancūzijoje visiškai paskiepyta daugiau nei 50% gyventojų). Skiepų ir skiepijimo centrų labai daug, ir visi norintys nesunkiai gali artimiausiu metu patogioje sau vietoje gali pasiskiepyti. Iki rudens galima tikėtis dar įspūdingesnių rodiklių. Tačiau net ir 70–80% lygis neužkerta naujos susirgimų bangos – nors ir sušvelnina ją. Kova su epidemija nusitęsia į begalybę, kai vakcinavimo lygis nesudaro kolektyvinio imuniteto, o nauji viruso štamai vėl ir vėl įsuka užsikrėtimo ir hospitalizacijos ciklą.

Antra, epidemijos metu krūvis medicinos sistemai buvo toks didelis, kad būtina nuo greičiau rasti sprendimą. Ligoninės jau pusantrų metų dirba ypatingu režimu, atidėdamos pagalbą visiems nekritiškiems ligoniams, kai palatas ir reanimacijas užpildo sergantys koronavirusu. Pasiektas vakcinacijos lygis krūvį gydytojams, aišku, jau sumažina, tačiau sergamumas vis viena auga, Prancūzijoje reanimacijoje jau daugiau nei 1500 pacientų, ir nors dabar situacija nėra kritiška, tačiau tendencija nemaloni. Tuo tarpu iš 85% ligonių, paguldytų į ligoninę su koronavirusu, nebuvo vakcinuoti.

Taip vakcinos prieinamumas iš vienos pusės ir epidemijos nenoras atsitraukti – iš kitos, privertė vyriausybę žengti žingsnį, kuris paragintų skeptiškai nusiteikusius ar atsargiai lūkuriuojančius žmones visgi mesti abejones ir pasirinkti vieną iš keturių sertifikuotų vakcinų. Jei pasiskiepytų 80−90% gyventojų, galima tikėtis lokalios pergalės prieš koronavirusą. Žinoma, likęs pasaulis, kur vakcinacijos lygis žemas, į ES ir toliau tieks naujus štamus, ir tikėtina, kad kai kurie iš jų bus atsparūs esantiems skiepams. Bet ar galima pasiūlyti ką kita? Jei nedėsime visų vilčių į epidemijos pasibaigimą natūraliu ar stebuklingu būdu, tai vienintelis kovos būdas – masinis skiepijimas. Kaip jos įgyvendinimo metodą Prancūzija pasirinko sanitarinio paso įvedimą ir kai kurias kitas su juo susijusias priemones.

Sanitarinis pasas

Iš karto reikia pasakyti, kad totalus ir būtinas skiepijimas nėra siūlomas. Tiksliau, priimtame įstatyme yra specialybių, kurių atlikimui būtina vakcinacija, sąrašas. Tai profesijos, kur yra tiesioginis kontaktas su žmonėmis, esančiais rizikos zonoje dėl amžiaus ar sveikatos būklės. Konkrečiai, tai – medicinos darbuotojai, ligonių ir pagyvenusių žmonių aptarnavimo personalas, gelbėjimo tarnybos. Jiems visiškai pasiskiepyti reikia iki rugsėjo 15 dienos, priešingu atveju darbo kontraktas bus pristabdomas iki kol bus įvykdyti sanitarinio paso reikalavimai.

Nuo rugpjūčio 9 dienos, kuomet įstatymas įsigaliojo, visi restoranų, stadionų, baseinų, teatrų ir kitų žmonių susibūrimo vietų lankytojai privalo turėti elektroninį arba popierinį sanitarinį pasą. Jame yra informacija arba apie visišką vakcinaciją arba apie persirgtą koronaviruso infekciją (ne seniau, nei prieš šešis mėnesius), arba apie neigiamą PGR testą (galiojantį tris paras). Tokios pačios sąlygos taikomos tolimoms kelionėms (autobusais, traukiniais, lėktuvais), tačiau ne visuomeniniam miesto transportui. Kaip visada, įdomios draudimų detalės. Pavyzdžiui, keliautojas be sanitarinio paso gali apsistoti viešbutyje, tačiau negali pusryčiauti patalpoje, skirtoje visiems gyventojams.

Nuo rugpjūčio 30 dienos šios taisyklės įsigalios 12–17 metų paaugliams. Savaime suprantama, jie ir toliau lankys mokyklą, tačiau švietimo ministras Jean-Michel Blanquer sakė, kad jeigu tarp vyresniųjų klasių mokinių bus aptikti užsikrėtimo atvejai, toliau mokytis akivaizdiniu būdu galės tik turintys sanitarinį pasą, o jo neturintys bus karantinuojami ir mokysis nuotoliniu būdu.

PGR testai, kuriuos dabar visiškai kompensuoja socialinio draudimo sistema, spalį taps mokami. Tad, piliečiai, ketinantys sanitarinį pasą gauti tokiu būdu, turėtų nusiteikti papildomoms išlaidoms.

Akivaizdu, tai, kad naujajame įstatyme nėra įpareigojimo skiepytis, nieko neapgauna ir yra savotiška gudrybė. Visų priemonių tikslas – įmanomai labiau suvaržyti skiepus neigiančių skeptikų veiklą. Jiems kiekviename žingsnyje teks susidurti su smulkiais ir stambiais nepatogumais.

Būtent čia ir glūdi problema. Mat konstitucijoje nėra numatytas dokumentas, kuriuo fundamentalios dalies piliečių teisės — pavyzdžiui, judėjimo teisė — būtų apribojama dėl medicininių priežasčių. Rėmimasis ankstesnės epidemijos stadijos metu įvestais draudimais neatrodo įtikimas. Visų pirma, šios priemonės buvo įvestos, remiantis įstatymu apibrėžta nepaprastąja padėtimi, ir, antra, visiems be išimties. Tuo tarpu dabar, pradėjus taikyti sanitarinį pasą, nieko ekstraordinaraus nevyksta. Ir, kas dar blogiau, juo piliečiai faktiškai suskirstomi į pirmos ir antros rūšies piliečius, kas provokuoja atitinkamą visuomenės susiskaidymą. Šia prasme jis laikytinas politiniu, o ne specialiu medicininiu sprendimu, tad jis ir nusipelno būtent politinio vertinimo ir reakcijos.

Konstitucinė Taryba sanitarinio paso įstatymą patvirtino rugpjūčio 5 dieną, sušvelninusi atskirus nereikšmingus aspektus. Dideliam vyriausybės džiaugsmui, Taryba nutarė, kad siūlomi apribojimai atitinka visuomenės interesus ir situacijos sunkumą, nepažeidžia individualių laisvių ir kolektyvinio saugumo balanso. Negalima būtų sakyti, kad tokios pat nuomonės laikosi ir visi prancūzai. Daugelis šioms naujienoms nepritarė, kaip ir buvo galima tikėtis, prasidėjo siekiančių išreikšti nepritarimą manifestacijos.

Kas išėjo į aikštę

Pagal gerą „geltonųjų liemenių“ įvestą tradiciją, protestai vyksta kiekvieną šeštadienį Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose. Toks formatas gan patogus manifestantams ir nemalonus policijai, kuriai kiekvieną savaitgalį tenka dirbti įtemptu režimu. Įvyko jau keturios protesto prieš sanitarinius pasus akcijos. Kiekvieną šeštadienį dalyvių gausėja: nuo 114 tūkstančių liepos 17 d., iki 237 tūkstančių rugpjūčio 7-tą. Renginiai gan taikūs, tačiau pasitaiko ir neramumų – Montpellier manifestantai užpuolė skubiems koronaviruso testams atlikti pastatytą vaistinės palapinę, patį vaistininką vadindami „žudiku“ ir „kolaborantu“.

Bendrą protestuojančių portretą nupiešti sunku, tačiau keturias nepatenkintų piliečių kategorijas išskirti visgi galima.

Pirma – įstatymą gerbiantys žmonės, nenusiteikę prieš pačią vakcinaciją, tačiau atmetantys prievartą. Jie dažnai pripažįsta patys pasiskiepiję, tačiau baiminasi pilietinių teisių apribojimo, pridengiamo kova su koronavirusu ir brangina kiekvieno teisę savo sveikata rūpintis savarankiškai.

Antra – skeptikai, manantys, kad vyriausybės kovos su epidemija politika strategiškai neteisinga ir abejojantys masinės vakcinacijos efektyvumu. Jie ragina daugiau dėmesio skirti gydymo metodų paieškoms ir investuoti į sveikatos apsaugos sistemą, atsisakydami pasitikėti nepatikrintais skiepais.

Trečioji kategorija yra visokių konspirologinių versijų šalininkai, nuo farmacijos kompanijų suokalbio iki virusų egzistavimo neigimo. Jie taip pat labai nepatikliai vertina elektroninės kontrolės metodus ir skaitmenines technologijas.

Ir galiausiai, ketvirtą grupę sudaro piliečiai, seniai ir bet kokiu pretekstu kritikuojantys vyriausybę bendrai ir E. Macroną asmeniškai. Tarp manifestuotojų daug žmonių dėvi geltonas liemenes kaip ženklą gimstančio naujo pasipriešinimo dabartinei valdžiai, kurią jie nesivaržydami vadina sanitarine „diktatūra“ ar „tironija“.

Viena iš epidemijos pasekmių — jau egzistavusio ir kėlusio protestinius judėjimus, visų pirma „geltonųjų liemenių“, socialinio susiskaldymo sustiprėjimas. Nemažai žmonių jaučiasi nustumti į gyvenimo paraštes, neradę sau vietos šiuolaikiniame globaliame pasaulyje ir nusivylę esama demokratija. Sanitarinį pasą jie regi kaip dar vieną savo teisių ir įpročių pamynimą. Dėl mažų pajamų ir skurdžios buities epidemija juos paveikė skaudžiausiai. Tai nemažas protestinis potencialas, ir sanitarinis pasas gali tapti dėl įvairių priežasčių susikaupusio pasipiktinimo plykstelėjimo katalizatoriumi.

Protestų perspektyvos

Kadaise galingos profesinės sąjungos vien Paryžiuje į gatves išvesdavo milijonus. Bet laikai pasikeitė ir netgi didžiausi „geltonųjų liemenių“ protestai sulaukė ne daugiau nei 400 tūkstančių aktyvių dalyvių. Naujasis judėjimas dėl sanitarinio paso atšaukimo primena nesenus protestus, tačiau yra ir skirtumų.

Kaip ir „geltonųjų liemenių“ atveju, protestuojantys yra labai įvairūs, tad suformuluoti suderintų politinių reikalavimų ir iš savo gretų iškelti lyderio nepavyksta. Valstybės valdymo sistema jie nepasitiki, tačiau ko nors mainais pasiūlyti negali. Be pozityvios programos judėjimas pasmerktas marginalizacijai, kas nutiko ir „geltonosioms liemenėms“, nepaisant nemenkos prancūzų dalies simpatijų. Jei šeštadieninių demonstracijų metu smurto protrūkiai taps reguliarūs, visuomenės nuomonė nuo manifestuotojų nusigręš, kad ir koks būtų teisingas jų pyktis.

Tuo tarpu maždaug 60% prancūzų sanitarinis pasas išvis neatrodo problema, o dar 20% sutinka juo naudotis, jeigu jau toks įstatymas priimtas. Vakcinacijos kampanijos sėkmę patvirtina piliečių balsavimas už ją „kojomis“. Apie 40% gyventojų teigia suprantantys protestus, tačiau tai nereiškia, kad jie pasirengę prie jų prisijungti.

Šių apklausų duomenys rodo, vyriausybės pozicijos ganėtinai stiprios ir ji gali siekti įgyvendinti siūlomas priemones. Visgi, problema gali būti gilėjantis visuomenės susiskaldymas, dabar eisiantis linija „vakcinuoti/nevakcinuoti“. Nesunku įsivaizduoti lokalius konfliktus, pavyzdžiui, tikrinant sanitarinius pasus traukinyje. Restoranų savininkai nenori būti atsakingi už lankytojų dokumentų kontrolę, tvirtina, kad tai ne jų reikalas. Tėvai gali sutikti pasiskiepyti patys, bet nesutikti skiepyti savo vaikų. Nuo pandemijos pervargusi visuomenė gauna dar vieną vidinės įtampos šaltinį, galintį sukelti dar vieną protestinių nuotaikų pakilimą. Pasibaigus atostogų periodui, paaiškės, ar glūdintis susierzinimas gali pereiti į masinius ir atvirus nepasitenkinimo pasireiškimus, ir ar taps sanitarinis pasas jų simboliu.

Komentarai (47)