Stulbinamos galimybės: ši medžiaga gali būti kieta lyg plienas, lanksti kaip driežas ir peršviečiama it popierius ()
Kietas lyg plienas. Lankstus kaip driežas. Peršviečiamas it popierius. Kas tai?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Toks gali būti betonas – žvyro, smėlio, cemento ir vandens mišinys.
Betonas yra sena statybinė medžiaga, tik vietoj cemento ilgai naudotos kitos rišamosios medžiagos.
Prieš 11 tūkstančių metų Turkijoje žmonės būstų grindims sutvirtinti naudojo kalkakmenio smiltis, o rišamoji medžiaga buvo kalkių ir molio mišinys. Gipso ir kalkių skiedinį kaip akmenų jungimo medžiagą masyvioms konstrukcijoms statyti naudojo egiptiečiai.
Didžiąją sieną III a. prieš mūsų erą kinai statė naudodami betoną su kalkėmis. I a. prieš mūsų erą iš tokio betono pastatytas Romos Panteono šventyklos kupolas.
1796 m. anglas Jamesas Parkeris išrado hidraulinę rišamąją medžiagą, gaminamą iš mergelio (molingos uolienos) ir molio mišinio, – romancementį. Jis tapo pagrindine sudėtine betono dalimi. Bet tik iki 1824-ųjų, kai anglas Josephas Aspdinas išrado portlandcementį, gaminamą iš klinčių ar kreidos ir molio arba mergelio.
Nuo tada su portlandcemenčiu gaminamas betonas tapo plačiausiai naudojama statybine rišamąja medžiaga.
Gelžbetonį – betoną, į kurį įdėta metalo – išrado prancūzų sodininkas Josephas Monier. Nepatenkintas moliniais gėlių vazonais, kuriuos ardė augalų šaknys, jis pradėjo eksperimentuoti su betonu ir metalu, o 1867-aisiais naujovę patentavo. Tai padarė perversmą statybinių medžiagų pramonėje, gelžbetonis tapo viena svarbiausių statybinių medžiagų.
JAV Mičigano universitete sukurtas lankstus ir savaime atsikuriantis, įtrūkius ir plyšius „užsigydantis“ betonas.
Ši savybė labai svarbi konstrukcijoms ir statiniams iš gelžbetonio seismiškai aktyviose pasaulio vietose.
2010 m. Italija pristatė peršviečiamą betoną. Parodoje Šanchajuje italų paviljonas dieną atrodė lyg pastatas iš paprasto betono, tačiau esant viduje ar žvelgiant į jį sutemus atsiskleidė nepaprastos savybės. Šio betono blokai turi daug nedidelių kiaurymių, kurios užpildytos iš dalies permatoma derva, todėl sienos praleidžia iki 20 proc. šviesos srauto – taip sumažinamos patalpų eksploatavimo išlaidos.
Lietuvoje kalkinis betonas buvo naudojamas XIII a. gynybinių bokštų ir pilių sienų akmenims ir plytoms surišti. XIX a. viduryje cementbetonį pirmą kartą panaudojo architektas Liucijonas Fulgencijus Rimgaila Pagryžuvio (Kelmės r.) dvaro rūmų monolitiniams pamatams.
1896–1903 m. pastatytas tiltų per Nemuną ir Merkį betonines atramas suprojektavo architektas Stanislovas Kerbedis.