Smėlynuose palaidotas legendinis Sueco kanalo pirmtakas – Faraonų kanalas: megaprojektas dėl vieno klaidingo įsitikinimo statytas šimtus metų ir iš naujo atrastas Napoleono Bonaparto (Foto, Video) ()
Sueco kanalas yra šiuolaikinės inžinerijos stebuklas, tačiau tai nebuvo pirmasis kanalas Egipte. Tūkstančius metų iki Sueco, šalyje buvo pastatytas to meto inžinerijos stebuklas – Faraonų kanalas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Faraonų kanalas sujungė – skirtingai nuo šiuolaikinės versijos – Raudonąją jūrą su Nilo upe.
Pasak Aristotelio, pirmąjį bandymą iškasti kanalą, jungiantį Raudonąją jūrą ir Nilo upę, padarė legendinis Egipto faraonas Sesostris (kuris galėjo būti XII dinastijos Senusretas III, maždaug 1800 m. pr. Kr. arba arba žymiai vėlesnės XIX dinastijos Ramzis II, apie 1200 m. pr. Kr.).
Aristotelis taip pat pažymi, kad kanalo statyba buvo sustabdyta, kai faraonas atrado „kad jūra buvo aukščiau už žemę“. Faraonas bijojo, kad sujungus Nilo upę su Raudonąja jūra, sūrus jūros vanduo tekėtų į upę ir sugadintų svarbiausią Egipto gėlo vandens šaltinį.
Pasak graikų istorikų Strabo ir Diodoro Siculus, po Sesostrio, VI amžiaus pabaigoje pr. Kr. darbus ties kanalu tęsė faraonas Necho II, tačiau jis nesulaukė kanalo statybos pabaigos.
VI a. pr. Kr. Egiptą užkariavus Persijos imperijai (Achemidų imperijai), kanalo kasimo darbus tęsė Persijos valdovas Darijus Didysis, tačiau, kaip ir Sesostris, jis taip pat sustojo iki Raudonosios jūros, kai jam buvo pranešta, kad Raudonoji jūra yra aukštesniame lygyje ir, jei bus padaryta anga, ji panardins žemę.
Pagaliau, III a. pr. Kr. Egipto valdovas Ptolemėjas II baigė kanalą, jungiantį Nilą su Raudonąja jūra. Pasak Strabo, kanalas buvo beveik 50 metrų pločio ir pakankamai gilus, kad juo galėtų plaukti dideli laivai. Jis prasidėjo Phacusa kaime, kirto Karčiuosiu ežerus, ir baigėsi Arabijos įlankoje netoli Kleopatrio miesto.
Tačiau, pasak Herodoto, kanalą užbaigė Persijos valdovas Darijus ir, kad jis buvo pakankamai platus, kad galėtų prasilenkti dvi triremos (irkliniai laivai) išskleistais irklais.
Darijaus laikais tarp Karčiųjų ežerų ir Raudonosios jūros, galbūt, buvo natūralus vandens kelias, tačiau jis buvo užneštas dumblu. Darijus, pasitelkęs didžiulę vergų armiją, jį išvalė.
Darijus buvo toks patenkintas rezultatais ir savimi, kad paliko kelis užrašus ant rožinio granito, kuriame puikuojasi šiuo pasiekimu. Vienas iš šių užrašų, atrastų XIX amžiaus viduryje, buvo toks:
„Aš esu persas; išvykęs iš Persijos, aš užkariavau Egiptą. Aš liepiau iškasti šį kanalą nuo upės, vadinamos Nilu, iki jūros, kuri prasideda Persijoje. Todėl, kai šis kanalas buvo iškastas, kaip buvau įsakęs, laivai iš Egipto per šį kanalą plaukė į Persiją, kaip ir ketinau.“
XIX amžiaus pabaigoje kita stela, vadinama „Pithomo akmeniu“, įrodo, kad Ptolemėjas prie Raudonosios jūros Heroopolito įlankos pastatė plaukiojantį šliuzą, kuris leido praplaukti laivams, bet neleido sūriam Raudonosios jūros vandeniui susimaišyti su gėlu vandeniu kanale.
Tęsinys kitame puslapyje:
Yra įrodymų, kad senovėje Raudonoji jūra ir jos Sueco įlanka tęsėsi į šiaurę iki pat Egipto Karčiųjų ežerų. Raudonoji jūra per šimtmečius palaipsniui atsitraukė, jos pakrantė pamažu nutolo į pietus nuo Timašo ežero ir Didžiojo Karčiojo ežero, todėl po dviejų šimtų metų rytinis Raudonojoje jūroje atsivėrusio kanalo galas tapo apsemtas dumblu.
Kanalas vienokia ar kitokia forma egzistavo iki VIII amžiaus po Kr., kol 767 m. jį uždarė Abasidų kalifas al Mansūras, kad jo priešai ir sukilėliai nesinaudotų kanalu gabenant žmones ir atsargas iš Egipto į Arabiją. Dėl priežiūros stokos kanalas sunyko, dingo dykumoje ir iš žmonių atminties.
Kanalą iš naujo atrado Napoleonas 1798 m. per prancūzų kampaniją Egipte ir Sirijoje. Napoleonas turėjo savo motyvų ieškoti kanalo, nes jei kanalą pavyktų rekonstruoti, tai leistų Prancūzijai monopolizuoti prekybą su Indija.
Napoleonas nurodė savo vyriausiajam statybos inžinieriui Jacques-Marie Le Pére atlikti topografinį Sueco sąsmaukos tyrimą, ieškodamas senovės kanalo liekanų.
Le Père ir jo kolegos inžinieriai galiausiai sugebėjo atsekti Faraonų kanalą nuo Raudonosios jūros iki Nilo.
Vėliau, kai Napoleonas tapo imperatoriumi, jis paprašė savo vyriausiojo inžinieriaus rasti būdą, kaip iš naujo atidaryti kanalą, tačiau Le Père, kaip ir jo pirmtakai prieš du tūkstančius metų, Napoleonui klaidingai pranešė, kad Raudonoji jūra yra aukščiau nei Viduržemio jūra, ir norint užkirsti kelią katastrofiškam vandenų susimaišymui, reikės šliuzų.
Sueco kanalas buvo pradėtas statyti tik po penkiasdešimties metų, 1859 m. Kasinėjimai buvo atlikti priverstiniu darbu, kaip ir faraonų laikais. Kai kurie šaltiniai apskaičiavo, kad dešimtys tūkstančių darbininkų mirė nuo tokių ligų, kaip cholera ir kitos epidemijos, nors konservatyviais skaičiavimais mirė mažiau nei 3 tūkst.
Kanalas neturi šliuzų, nes Raudonosios ir Viduržemio jūrų lygis yra tas pats. Jo maršrutas, skirtingai nei Faraonų kanalo, eina per Sueco sąsmauką, einančią per Karčiuosius ežerus į šiaurę, kol išeina į Viduržemio jūrą.
