Diktatorius yra politinis lyderis, absoliučia ir neribota galia valdantis šalį. Diktatorių valdomos šalys vadinamos diktatūromis. Šiuolaikiniai diktatoriai, nuo Adolfo Hitlerio iki Kim Jong-uno, yra laikomi negailestingiausiais ir pavojingiausiais valdovais istorijoje. Tačiau kas valstybės vadovą paverčia diktatoriumi?

Terminas „diktatorius“ pirmiausia buvo taikomas senovės Romos Respublikos magistratams, kuriems laikinai buvo suteiktos ypatingos valdžios galios susidoroti su ekstremaliomis situacijomis.

Šiandien terminas „diktatorius“ siejamas su žiauriais ir tironiškais valdovais, kurie pažeidžia žmogaus teises ir išlaiko savo galią, įkalindami opozicijos atstovus ir vykdydami mirties bausmę savo priešininkams.

Diktatoriai paprastai ateina į valdžią panaudodami karinę jėgą ar politinę apgaulę ir sistemingai riboja arba paneigia pagrindines pilietines laisves.

Diktatoriaus apibrėžimas: kas padaro „valdovą“ „diktatoriumi“?

Panašiai kaip „tironas“ ir „autokratas“, terminas „diktatorius“ reiškia valdovus, kurie sutelkę visą galią savo rankose vykdo tironišką, žiaurią ir net piktnaudžiavimo politiką.

Šia prasme diktatoriai neturėtų būti painiojami su konstituciniais monarchais, tokiais kaip karaliai ir karalienės, atėję į valdžią per paveldimą kraujo liniją.

Turėdami visišką ginkluotųjų pajėgų galią, diktatoriai panaikina bet kokį priešinimąsi jų valdžiai. Diktatoriai paprastai naudoja karinę jėgą ar politinę apgaulę, kad įgytų valdžią, kurią jie išlaiko teroru, prievarta ir panaikindami pagrindines pilietines laisves.

Dažnai iš prigimties charizmatiški, diktatoriai linkę taikyti tokias technikas kaip masinė propaganda, kad tarp šalies piliečių sukeltų kultą primenančius paramos ir nacionalizmo jausmus.

Nors diktatoriai gali turėti tvirtų politinių pažiūrų ir juos gali paremti organizuoti politiniai judėjimai, pavyzdžiui, komunizmas, jie taip pat gali būti apolitiški, motyvuoti tik asmeninėmis ambicijomis ar godumu.

Diktatoriai pasaulio istorijoje

Sąvoka „diktatorius“ pirmą kartą buvo panaudota senovės Romoje, nebuvo niekinama, kaip dabar.

Ankstyvieji Romos diktatoriai buvo gerbiami teisėjai arba „magistratai“, kuriems ribotą laiką buvo suteikta absoliuti valdžia spręsti socialines ar politines situacijas. 

Šiuolaikiniai diktatoriai labiau lyginami su daugybe tironų, valdžiusių Senovės Graikiją ir Spartą XII – IX a. pr. Kr.

XIX ir XX amžiuje mažėjant monarchijų paplitimui, diktatūros ir konstitucinės demokratijos tapo vyraujančiomis valdymo formomis visame pasaulyje. Panašiai, laikui bėgant, keitėsi ir diktatorių vaidmuo bei metodai.

XIX amžiuje Lotynų Amerikos šalyse, tapusiomis nepriklausomomis nuo Ispanijos, į valdžią atėjo įvairūs diktatoriai. Šie diktatoriai, tokie kaip Antonio Lópezas de Santa Anna Meksikoje ir Juanas Manuelis de Rosas Argentinoje, paprastai samdė privačias armijas, kad perimtų valdžią iš silpnų naujų nacionalinių vyriausybių.

Pirmoje XX amžiaus pusėje į valdžią pakilę totalitariniai ir fašistiniai diktatoriai, tokie kaip Adolfas Hitleris nacistinėje Vokietijoje ir Josifas Stalinas Sovietų Sąjungoje, gerokai skyrėsi nuo autoritarinių postkolonijinės Lotynų Amerikos valdovų.

Šie šiuolaikiniai diktatoriai buvo charizmatiški asmenys, kurie telkė žmones, kad palaikytų vienos politinės partijos, tokios kaip nacių ar komunistų partijos, ideologiją. Pasitelkdami baimę ir propagandą, siekdami užgniaužti visuomenės nesutarimus, jie panaudojo šiuolaikines technologijas savo šalies ekonomikai nukreipti į vis galingesnių karinių pajėgų kūrimą.

Po Antrojo pasaulinio karo susilpnėjusios dalis Rytų Europos, Azijos ir Afrikos šalių vyriausybės atiteko sovietinio stiliaus komunistiniams diktatoriams. Kai kurie iš šių diktatorių atrodė paskubomis „išrinkti“ prezidentai ar ministrai pirmininkai, kurie įtvirtino autokratinę vienos partijos valdžią, panaikindami visą opoziciją. Kiti tiesiog panaudojo žiaurią jėgą karinėms diktatūroms įtvirtinti.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m., dauguma šių komunistinių diktatūrų XX amžiaus pabaigoje žlugo.

Per visą istoriją net kai kurios visiškai konstitucinės vyriausybės krizės metu laikinai suteikė savo vadovams nepaprastus į diktatorių panašius įgaliojimus. Adolfo Hitlerio diktatūra Vokietijoje ir Benito Mussolini Italijoje prasidėjo paskelbus nepaprastąją padėtį.

Antrojo pasaulinio karo metu tiek JAV, tiek Didžioji Britanija savo vadovams suteikė plačias ekstremaliųjų situacijų galias, kurios buvo nutrauktos paskelbus taiką.

Tęsinys kitame puslapyje:

Garsiausių diktatorių pavyzdžiai

Nors per pasaulio istoriją valdė tūkstančiai diktatorių, šie žymūs diktatoriai yra geriausiai žinomi dėl savo žiaurumo, nepajudinamo autoriteto ir griežto opozicijos slopinimo.

Adolfas Hitleris

Nacistų partijos kūrėjas ir lyderis Adolfas Hitleris 1933–1945 m. buvo Vokietijos kancleris, o 1934–1945 m. Nacistinės Vokietijos fiureris. Būdamas imperialistinis nacistinės Vokietijos diktatorius, Hitleris pirmiausia buvo atsakingas už Antrąjį pasaulinį karą Europoje ir Holokaustą.

Benito Mussolini

Antrojo pasaulinio karo Adolfo Hitlerio sąjungininkas, Benito Mussolini valdė Italiją kaip ministras pirmininkas nuo 1922 m. iki 1943 m. 1925 m. Mussolini atšaukė Italijos konstituciją, panaikino visas demokratijos formas ir paskelbė save „Il Duce“ – teisiniu fašistiniu Italijos diktatoriumi. 1925 m. priimtas įstatymas oficialų Mussolini titulą pakeitė iš „Ministrų Tarybos pirmininko“ į „vyriausybės vadovą“ ir panaikino beveik visus jo galios apribojimus, todėl jis tapo de facto Italijos diktatoriumi.

Josifas Stalinas

Josifas Stalinas dirbo Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir 1922–1953 m. Sovietų Sąjungos vadovu. Per savo valdymo laikotarpį Stalinas pavertė Sovietų Sąjungą viena žiauriausių ir brutaliausių pasaulio diktatūrų.

Augusto Pinochetas

1973 m. rugsėjo 11 d. Čilės generolas Augusto Pinochetas, remiamas JAV, įvykdė karinį perversmą, nuvertusį prezidento Salvadoro Allende socialistinę vyriausybę. Pinochetas vadovavo Čilės karinei vyriausybei iki 1990 m. Jo diktatoriškojo valdymo metais daugiau kaip 3000  jo oponentų buvo įvykdyta mirties bausmė ir dar tūkstančiai nukankinti.

Francisco Franco

Generolas Francisco Franco Ispaniją valdė nuo 1939 m. iki mirties 1975 m. Laimėjęs Ispanijos pilietinį karą (1936–1939 m.), Franco įsteigė fašistinę karinę diktatūrą, pasiskelbė valstybės vadovu ir uždraudė visas kitas politines partijas. Naudodamas priverstinį darbą ir įvykdęs dešimtis tūkstančių egzekucijų, Franco negailestingai represavo savo politinius oponentus.

Fulgencio Batista

Fulgencio Batista du kartus valdė Kubą – nuo 1933 iki 1944 m., kaip išrinktas prezidentas, ir nuo 1952 iki 1959 m. kaip žiaurus diktatorius. Perėmęs Kongreso, spaudos ir universitetų sistemos kontrolę, Batista įkalino ir įvykdė mirties bausmę tūkstančiams savo priešininkų ir pasisavino turtus sau ir savo sąjungininkams.

Nors 1954 ir 1958 metais Kuboje vyko „laisvi“ prezidento rinkimai, Batista buvo vienintelis kandidatas. 1959 m. sausio 1 d. Kubos revoliucijos metu jį nušalino sukilėlių pajėgos, vadovaujamos Fidelio Castro.

Idi Aminas

Idi Aminas buvo trečiasis Ugandos prezidentas, valdęs 1971–1979 m. Jo diktatūrinis valdymas pasižymėjo tam tikrų etninių grupių ir politinių oponentų persekiojimu ir genocidu. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos apskaičiavo, kad jo režimas nužudė net 500 000 žmonių. Idi Aminas buvo pramintas „Ugandos skerdiku“.

Komentarai ()