Nors bulvių traškučiai laikomi sveikatai kenksmingu maistu, juos vis tiek kasdien valgo daugybė žmonių, suvilioti įvairiausių dabar gaminamų traškučių skonių.

1853 m. prabangaus viešbučio „Moon’s Lake House“ restorane Saratoga Springse (JAV) nepatenkintas klientas – geležinkelių magnatas Cornelius Vanderbiltas – pasiuntė atgal į virtuvę savo keptų bulvių porciją, skųsdamasis, kad bulvės per storai supjaustytos ir nepakankamai iškeptos.

Įsižeidęs indėnų kilmės restorano virėjas George’as Crumas supjaustė grąžintas bulves itin plonomis skiltelėmis, jas gerokai pasūdė ir dar kartą iškepė.

Šį kartą magnatas liko patenkintas.

Likimo ironija, bet norėdamas atkeršyti priekabiam klientui, virėjas sukūrė patiekalą, be kurio šiandien neapsieina dažnas pasisėdėjimas.

Gautas produktas savo forma priminė skiedras (išvertus iš anglų k. „chip“ – „skiedra“). Restorano savininkas „čipsus“ įtraukė į valgiaraštį ir jie tapo populiariausiu patiekalu.

G.Crumas „čipsų“ recepto neužpatentavo, todėl šią paprastą idėją netruko pasigauti kiti Amerikos restoranai. 1895 m. Williamas Tappendonas iš Klivlando įsteigė pirmąjį pasaulyje bulvių traškučių fabrikėlį.

1926 m. Laura Scudder iš Kalifornijos pradėjo juos pakuoti į vaškinio popieriaus maišelius.

1932 m. Našvilyje pradėjo veikti „Lay’s“ – iki šiol sėkmingai traškučius gaminanti kompanija.

Traškučiai tapo vienu populiariausių iškylų ir vakarėlių užkandžių, ypač mėgstamu vaikų ir jaunimo. Europą (pirmiausia Angliją) jie pasiekė XX a. trečiajame dešimtmetyje, tačiau išpopuliarėjo tik po 30 metų.

Į Lietuvą bulvių traškučiai atkeliavo maždaug devintojo dešimtmečio pradžioje.

Pirmieji lietuviški traškučiai buvo neilgos juostelės formos ir menkai priminė tikrąsias „skiedras“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę kartu su kitų įvežamų prekių gausa mus pasiekė ir klasikinio skonio traškučiai.

Dabar parduotuvėse galima rasti nesuskaičiuojamą kiekį Lietuvoje gaminamų ir iš užsienio importuojamų traškučių rūšių.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (10)