Kaip „Bessemerio kriaušė“ atvėrė kelią masinei aukštos kokybės plieno gamybai ir kartu ją atpigino ()
Daugiau nei prieš 10 tūkstančių metų žmogus išmoko apdirbti akmenį, beveik prieš 6000 m. – gauti bronzą, o beveik prieš 4000 m. jau mokėjo pasigaminti geležį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujųjų laikų civilizacija nuo XIX a. vidurio pradėjo kilti ant plieninių atramų – prasidėjo plieno era. Jis daug kietesnis ir tvirtesnis nei gryna geležis ir ne toks trapus kaip ketus.
Plieno tėvyne laikoma Indija, mat šioje šalyje plienas pirmą kartą gautas lydymo būdu ir išpilstytas į formas. Iš plieno, vadinto vutsu, būdavo gaminami nepaprasto tvirtumo kardai ir durklai. Plieno gamybos paslaptys buvo kruopščiai saugomos, jas žinojo tik keletas centrų Rytuose. Prieš tūkstantį metų labiausiai plieno gaminiais garsėjo Sirijos miestas Damaskas. Čia gaminti labai kieti, lankstūs ir aštrūs kardai.
Daug geležies rūdos turinčiuose Vidurio Europos kraštuose iki raudonumo įkaitintą plieną dar grūdindavo – merkdavo į vandenį. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol ši technologija sulaukė pripažinimo, mat tuo metu dažniausiai naudoti metalai – varis ir bronza po tokios procedūros tapdavo dar minkštesni.
Daugiau kaip prieš 300 m. žmonės jau daug kur mokėjo iš akmens anglies rūdos išgauti ketų, o paskui, dienų dienas jį degindami medžio anglyse, paversti plienu. Anglas Henry Cortas 1781 m. sukūrė būdą, kuris leido pagreitinti plieno gamybą, bet toks plienas buvo nešvarus – turėjo daug šlakų ir iki tolesnio apdirbimo jį dar reikėjo išlydyti.
Jo tėvynainio Henry Bessemerio išradimas atvėrė kelią masinei aukštos kokybės plieno gamybai ir kartu ją atpigino. Metodo esmė – kriaušės formos rezervuaras, į kurį buvo pilamas skystas ketus. Paskui iš rezervuaro apačios oras buvo pučiamas per karštą masę taip, kad didesnė anglių dalis ir kitos nepageidaujamos sudėtinės dalys sudegdavo.
„Bessemerio kriaušė“, praktikoje pritaikyta 1860 m., dirbo daug greičiau ir buvo labai ekonomiška. Tai ir žymėjo plieno amžiaus pradžią.
1864-aisiais H.Bessemerio technologija sulaukė varžovo – prancūzų inžinieriaus Pierre’o Emile’io Martino sukonstruotos krosnies. Į ją ketus, geležies rūda ir plieno laužas buvo dedami tokiomis proporcijomis, kad anglių ir deguonies perteklius pasišalintų smalkių, arba anglies monoksido, pavidalu. Deginamos šios dujos šildė į krosnį pučiamą orą. XX a. pirmajame dešimtmetyje marteninio plieno jau buvo išlydoma daugiau nei besemerinio.
Lietuvos šiaurės vakarinėje dalyje rasta XI a. vietinės gamybos plieno, panašaus į Damasko plieną, ietigalių ir kalavijo geležtė. Jie buvo nukalti iš geležies ir anglinio plieno juostelių.
