Aptiko vieną didžiausių tokių kapinynų: įspūdinga puošyba ir kapų plėšikus pergyvenę radiniai ()
Turkijoje archeologai aptiko 400 uoloje iškaltų kapaviečių, kurios datuojamos 1800 metų ir sudaro dalį vieną didžiausių pasaulyje uolose iškaltų nekropolių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai kapavietes atrado senoviniame romėnų mieste Blaunde (lot. Blaundus), esančiame maždaug už 180 km į rytus nuo Egėjo jūros, dabartinėje Turkijoje. Miestas buvo įkurtas Aleksandro Didžiojo laikais ir gyvavo romėnų bei Bizantijos epochose.
Kapai pilni sarkofagų, kurių daugelyje palaidoti net keli mirusieji – o tai rodo, kad šeimos šias kapavietes naudojo ištisas kartas, sako Blaundo kasinėjimų projekto vadovas ir Ušako universiteto (Turkija) archeologas Birolas Canas.
„Manome, kad Blaundo uolose iškaltos kapavietės, kuriose yra daug sarkofagų, buvo naudojamos kaip šeimų kapavietės ir jos buvo atveriamos kiekvienąkart mirus šeimos nariui – būdavo surengiama laidojimo ceremonija ir kapavietė būdavo vėl užveriama“, – sako mokslininkas.
Blaundo miestas buvo įsikūręs ant kalvos, apsuptos slėniu, kuris iš tikrųjų yra didžiulio Ušako kanjono – vienos ilgiausių kanjonų sistemų pasaulyje – atšaka. Senovinio miesto gyventojai nekropolį pastatė kanjono šlaituose. „Dėl miestą supančių šlaitų uolėtumo populiariausias laidojimo būdas buvo kameriniai kapai, iškalti tvirtoje uoloje“, – teigia B.Canas.
Nors archeologai apie nekropolį žinojo daugiau nei 150 metų, jie niekada nebuvo sistemingai kasinėję Blaundo, todėl B.Cano komanda 2018 m. pradėjo kasinėjimus, kurių tikslas buvo gerai dokumentuoti griuvėsius ir parengti konservavimo projektus. Iki šiol jie identifikavo dvi šventyklas, teatrą, viešąją pirtį, gimnaziją, baziliką, miesto sienas ir vartus, akvedukus, šventyklą, skirtą senovės graikų ar romėnų didvyriui (vadinamajam heroonui) ir uolose iškaltus kamerinius kapus.
„Be to, žinome, kad po žeme tebėra daug religinių, visuomeninių ir civilinių statinių“, – sako archeologas.
Kapai slėnyje
2018 m. kasinėdami vieną iš uoloje iškaltų kamerinių kapaviečių, archeologai rado žmonių kaulų, datuojamų II-III mūsų eros amžiais. 2021 m. komanda sutelkė dėmesį į nekropolį. „Atlikus šį darbą, kuris kartais buvo net ir pavojingas, baigta dokumentuoti apie 400 uoloje iškaltų kamerinių kapaviečių“, – pasakoja kasinėjimų vadovas.
Tačiau nekropolyje gausiai lankėsi kapų plėšikai, kurie per amžius naikino kapus, vogdami iš jų brangius papuošalus ir kitus artefaktus. Bet archeologai vis dėlto rado daugybę įrodymų, kad mirusieji čia buvo laidojami būtent romėnų laikais. Pavyzdžiui, atkastuose kapuose aptikti keramikos fragmentai ir monetos rodo, kad jie datuojami II-IV mūsų eros amžiais, romėnų laikotarpiu. „Be to, kapų sienas, skliautus ir lubas dengianti sienų tapybos technika ir pavaizduotų augalinių bei figūrinių scenų stilius rodo romėnų stilių“, – sako B.Canas.
Komanda rado įvairių tipų uoloje iškaltų kapaviečių, tarp jų – vienviečių kamerų ir „sudėtingų struktūrų, suformuotų išdėstant kambarius vieną už kito, – pasakoja archeologas. Šios patalpos nebuvo sukurtos vienu ypu. „Iš žymių ant sienų galima suprasti, kad šios kapavietės iš pradžių buvo suprojektuotos kaip vienas kambarys,t Tačiau laikui bėgant, kai viename kambaryje nebelikdavo vietos laidojimui, patalpa buvo plečiama į gylį, ir prie jos buvo prijungti antrasis, trečiasis, o vėliau ir ketvirtasis kambariai“, – pasakoja mokslininkas.
Kai kuriuose kapuose vis dar išliko artefaktai, kurie greičiausiai turėjo padėti mirusiajam pomirtiniame gyvenime. Tarp jų – veidrodėliai, diademos, žiedai, apyrankės, plaukų segtukai, medicininiai instrumentai, diržai, gertuvės ir aliejinės lempos – kas atskleidžia kapuose palaidotų žmonių lytį, profesiją, įpročius ir palaidojimo datą.
Gražūs paveikslai
Šių laidojimo kamerų sienos ir lubos buvo išpuoštos spalvingais, sudėtingais paveikslais – nors daugelis jų per tūkstantmečius ir sunyko. 24 šių kamerų freskos vis dar matomos, tačiau jų būklė prasta.
„Senovėje kai kurias iš šių kapaviečių piemenys naudojo kaip gyvūnų prieglaudas, – pasakoja B.Canas. – Freskos buvo padengtos storu juodu suodžių sluoksniu, dėl tais laikais degintų laužų“. Tačiau restauravimo-konservavimo komandai pavyko nuvalyti kai kuriuos paveikslus ir atskleisti ant sienų nutapytas ryškias augalines, geometrines ir kitokias scenas.
„Dažniausiai vaizduojami vynmedžiai, įvairių spalvų gėlės, vainikai, girliandos, geometrinės formos, – teigia B.Canas. – Be jų, pieštose scenose yra mitologinių figūrų – tokių kaip Hermis (Merkurijus), Erosas (Kupidonas) [ir] Medūza – ir gyvūnų: paukščių, šunų“.
Mokslininkams liko ištyrinėti dar šimtus kapų, o „visi sienų piešiniai bus atidengti per ateinančius metus, atliekant kasinėjimus nekropolyje“, – žada archeologas.
Komanda taip pat planuoja atlikti DNR ir cheminius tyrimus, kurie padėtų atskleisti mirusiųjų kilmę, lytį, amžių ir mitybos įpročius.
Blaundas yra atviras turistams. Kadangi kasinėjimai atskleidžia vis daugiau miesto detalių, B.Canas tikisi išsaugoti naujus radinius ir pasidalyti jais su visu pasauliu, rašo „Live Science“.
