Skirtingais istoriniais laikotarpiais Rusijos kariai kelis kartus užėmė Berlyną. Tačiau jiems niekada tai nekainavo tiek daug kraujo, kiek 1945 m.

1760 m.

Berlyno gyventojai pirmą kartą istorijoje pamatė rusų karius įžengiančius į jų miestą 1760 m. spalio 9 d., per Septynmetį karą (1756–1763 m.). Anuomet miestas buvo Prūsijos karalystės, kuri priešinosi jungtinėms Austrijos ir Rusijos pajėgoms, sostinė.

Viena ir Sankt Peterburgas buvo labai susirūpinę dėl agresyvios Prūsijos karaliaus Frydricho II politikos, kuri kadaise mažą kunigaikštystę pavertė viena karingiausių Europos žemyno valstybių. Kada kils karas buvo tik laiko klausimas.

Iš tikrųjų Prūsijos sostinė galėjo būti užimta anksčiau, 1759 m. Tų metų rugpjūčio 12 d. Sąjungininkų pajėgos Kunersdorfo mūšyje nugalėjo karaliaus Frydricho armiją. Tačiau, užuot žygiavę į neapgintą Berlyną, jie pasuko visai kita Kotbuso kryptimi. Nustebęs ir atsigavęs Prūsijos monarchas šį įvykį paskelbė „Brandenburgo stebuklu“.

Tačiau kitais metais niekas negalėjo išgelbėti miesto. Spalio pradžioje link Berlyno žengė 20 000 Rusijos generolo Zakharo Černiševo ir 15 000 Austrijos generolo Franzo Moritzo von Lacy karių pajėgos.

Pirmąjį artėjančios Rusijos kariuomenės puolimą vokiečiai sugebėjo atremti, tačiau netrukus pietiniame pakraštyje pasirodė austrai. Prūsai atsitraukė be kovos, o spalio 9-ąją pergalingi sąjungininkai įžengė į miestą.

Saksų kilmės rusų generolas Gottliebas von Totlebenas reikalavo iš miesto nemažos 1,5 milijono talerių sumos, be to, kaip trofėjų užgrobė visas karališkas manufaktūras ir arsenalą.

Tačiau jis neleido miesto apiplėšti, kaip to siekė įsiutę priešprūsiški austrai. „Rusų dėka Berlynas išvengė baisybių, kurias austrai grasino padaryti mano sostinei“, - vėliau pasakė Frederikas II.

Tačiau Rusijos ir Austrijos Berlyno okupacija truko tik tris dienas. Sužinoję, kad 70 000 naujų karių, vadovaujamų Prūsijos karaliaus, veržiasi jų kryptimi, abu sąjungininkai greitai pasitraukė iš miesto.

1813 m.

1812 m., kai Napoleono Grande Armée subyrėjo po žygio į Rusiją, Rusijos kariuomenė pradėjo viso žemyno kampaniją, skirtą „išlaisvinti“ Europą iš „Korsikos žmogėdros“ (ogro) gniaužtų.

Viena pirmųjų valstybių, pakeliui į Paryžių, buvo Prūsijos karalystė. Praradusi beveik pusę savo teritorijų po daugybės sunkių pralaimėjimų 1806 m., karalystė iš tikrųjų buvo Prancūzijos vasalas. Taigi į Rusiją įsiveržusios Napoleono pajėgos savo gretose turėjo dešimtis tūkstančių prūsų karių.

Tačiau kai 1813 m. sausio mėn. Rusijos kariuomenė pasirodė Rytų Prūsijos pasienyje, karalius Frederikas Vilhelmas III suprato, kad atėjo laikas pakeisti pusę. Jo kariuomenė iš karto prisijungė prie besiveržiančios Rusijos kariuomenės, išvarydama iš Prūsijos žemės Grande Armée likučius.

Tų metų vasarį Napoleono armija buvo išvaryta iš didžiosios karalystės dalies. Tačiau priešas vis dar turėjo savo rankose daugybę didelių miestų, įskaitant Berlyną. Išpuoliui prieš Prūsijos sostinę vadovavo generolų Nikolajaus Repnino-Volkonskio ir Aleksandro Černyševo kariuomenė.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()