Per dešimtmečius nuo nepriklausomybės paskelbimo Afrikoje kariniai perversmai buvo dažni reiškiniai, o dabar nerimaujama, kad jie vėl dažnėja – vien šiemet jų jau įvyko šeši.

Sudanas šiais metais patyrė du tokius įvykius: vienas rugsėjį nepavyko, o paskutinis (spalio 25 d.) buvo sėkmingas – generolas Abdel Fattah Burhanas paleido civilinę pereinamojo laikotarpio vyriausybės dalį ir perėmė valdžią.

Gvinėjoje prezidentą Condé šių metų rugsėjį nuvertė kariuomenė, o kaimyniniame Malyje per mažiau nei metus įvyko du kariuomenės perversmai, paskutinis – gegužę.

Likus kelioms dienoms iki prezidento inauguracijos, kovo mėnesį Nigeryje buvo sužlugdytas perversmas.

Taigi ar karinės intervencijos žemyne vyksta dažniau ir tampa nauja tendencija?

Kada perversmas tampa perversmu?

Vienas iš vartojamų perversmo (coup) apibrėžimų yra neteisėtas ir atviras kariuomenės ar kitų civilių pareigūnų bandymas atleisti pareigas einančius šalies lyderius.

Dviejų JAV mokslininkų Jonathano Powello ir Claytono Thyne'o atliktas tyrimas nustatė daugiau nei 200 tokių bandymų Afrikoje nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos.

Maždaug pusė jų buvo sėkmingi – apibrėžiami kaip trukę ilgiau nei septynias dienas.

Vakarų Afrikoje esantis Burkina Fasas patyrė sėkmingiausius perversmus – septyni perversmai pavyko ir tik vienas nesėkmingas.

Kartais dalyvaujantys tokioje intervencijoje neigia, kad tai perversmas.

2017 m. Zimbabvėje karinis valdžios perėmimas nutraukė 37 metus trukusį prezidento Roberto Mugabe valdymą. Vienas iš perversmo lyderių, generolas majoras Sibusiso Moyo, tuo metu pasirodė televizijoje ir griežtai neigė, kad tai buvo karinis pučas.

Šių metų balandį, po Čado lyderio Idriso Déby žūties, kariuomenė paskyrė jo sūnų laikinuoju prezidentu, vadovaujančiu pereinamojo laikotarpio karinei tarybai. Jo priešininkai tai pavadino „dinastiniu perversmu“.

„Perversmo lyderiai beveik visada neigia, kad jų veiksmai buvo perversmas, siekiant pasirodyti teisėta nauja valdžia“, – sako Jonathanas Powellas.

Ar dabar Afrikoje vyksta mažiau perversmų?

Per keturis dešimtmečius, nuo 1960 iki 2000 m., bendras bandymų nuversti valdžią Afrikoje skaičius išliko nepaprastai pastovus – vidutiniškai keturis kartus per metus

Jonathanas Powellas sako, kad tai nestebina, turint omenyje Afrikos šalių nestabilumą, trukusį kelerius metus po jų nepriklausomybės.

„Afrikos šalyse buvo perversmams palankios sąlygos, pavyzdžiui, skurdas ir prasti ekonominiai rodikliai. Kai šalis įvykdo vieną perversmą, vėliau dažnai seka dar daugiau naujų perversmų."

Per pastaruosius du dešimtmečius, iki 2019 m., perversmų sumažėjo iki maždaug dviejų per metus.

Praėjo tik dveji metai dabartinio dešimtmečio ir nors 2020 m. buvo pranešta apie tik vieną perversmą, šiemet buvo pastebimai didesnis nei vidutinis skaičius – iki šiol užregistruoti šeši perversmai arba bandymai įvykdyti perversmą.

Prieš dabartinį perversmą Sudane buvo sėkmingi perversmai Čade, Malyje ir Gvinėjoje bei nesėkmingi kariniai pučai Nigeryje ir tame pačiame Sudane.

JT generalinis sekretorius António Guterresas rugsėjį išreiškė susirūpinimą, kad „grįžta kariniai perversmai“, ir apkaltino tarptautinės bendruomenės vienybės trūkumą reaguojant į karines intervencijas.

„Geopolitinis susiskaldymas kenkia tarptautiniam bendradarbiavimui ir įsigali nebaudžiamumo jausmas“, – sakė jis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()