Ką valgė senovės laikų kariuomenių kariai – graikai ir romėnai? Tai lemdavo net karo sėkmę (Foto, Video) ()
„Kariuomenė žygiuoja pilvu“, – sakė garsusis Prūsijos karalius generolas Frydrichas II. O pagrindinė kariuomenės atšaka – gurguolė, nes alkanas karys jau ne karys. Taigi, kaip maitinosi senovės laikų kariai?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo senovės iki antikos
Žmonijos istorijoje prasidėjus karams, vadai susidūrė su klausimu, kaip aprūpinti savo kariuomenę maistu. Ir tai papildo visą spektrą problemų – nuo ginklų ir įrangos gamybos iki karinių mokymų. Svarbiausia, kad laikui bėgant kariuomenės ėmė didėti, o tam reikėjo vis daugiau maisto ir gėrimų.
Seniausi Egipto istorijos šaltiniai apie maisto organizavimą seniausioje pasaulio armijoje tyrinėtojams daug nepasako, tačiau iš to, kas yra žinoma, galime daryti išvadą, kad iki romėnų maisto organizavimas nebuvo chaotiškas, o labai „momentinio“ pobūdžio. Be to, tai būdinga visoms senovės Viduržemio jūros armijoms.
Prieš kampaniją kiekvienas konkretus vadas apskaičiavo savo kariuomenės poreikius pagal planuojamos kampanijos trukmę ir, žinoma, surenkamų karių skaičių. Tais tolimais šimtmečiais su savimi buvo lengviau varyti gyvų galvijų bandas. Taigi Aleksandro Didžiojo armijoje buvo daug avių ir ožkų, nes jos buvo auginamos Makedonijai būdinguose kalnuotuose regionuose. Yra net įrodymų, kad makedonai iš pradžių nelabai mėgo rytietiškus skanėstus, gausiai pagardintus prieskoniais. Apskritai antikos kariuomenės turėjo aiškų skirstymą į vakarus ir rytus, o mitybos įpročiai turėjo didelę reikšmę.
Graikijos armijos
|
Vakarų armijos (graikai, makedonai) su savimi pasiidavo vyną, kuriuo skiesdavo vandenį dezinfekcijai, taip pat džiovino pyragus, duonai ruošė grūdus ir miltus, džiovintą ir vytintą mėsą, nes mažiau pasitikėjo gyvais galvijais ar medžiokle.
Jie taip pat vertėsi žvejyba, rūkytos ar džiovintos žuvies pirkimu. Mėgstamiausias žygio patiekalas buvo lęšių, pupų ar avinžirnių troškinys, į kurį dėdavo daržovių ar grybų, prieskonių, dažnai mirkydavo duoną, kad sutirštėtų. Su savimi pasiimdavo ir sūrio, kuris ilgo laikymo metu sukietėdavo, bet buvo valgomas.
Svarbiausias kelionės komponentas buvo vanduo, o jo šaltiniai buvo numatyti planuojant žygio maršrutą. Riebalai būdavo gaunami iš beveik neribotų alyvuogių aliejaus atsargų, o pačios alyvuogės taip pat buvo valgomos.
Senovės Graikijos kariuomenės karys per dieną galėdavo gauti maždaug: 0,35 kg duonos, 0,9 kg mėsos, 1 litrą vyno ir 100 g alyvuogių aliejaus. Be to, iki Romos susikūrimo, Vakarų armijos beveik visada buvo mažos, o tai reiškia, kad retais atvejais joms prireikdavo didžiulės maisto gurguolės.
Atskirai reikėtų paminėti laivo irkluotojus. Nuo Egipto iki Atėnų, net nepaisant to, kad irkluotojai dažniausiai buvo vergai, jie buvo maitinami geriau nei paprasti žmonės sausumoje: iki kilogramo duonos, dideliu dubeniu troškinio, mėsos (nesvarbu, ar ji buvo džiovinta ar šviežia) ir sūriu.
Be to, trūkstamas kalorijas dažnai gaudavo su alumi. Beje, Egipte miežių alus buvo geriamas jau II tūkstantmetyje pr. Kr. Greitai gendantis maistas dažniausiai buvo laikomas aluje.
Nereikėtų pamiršti apie žvejybą, laivynas visada galėjo tikėtis šviežios Viduržemio jūros žuvies. Ir jei atsižvelgsime į tai, kad laivyba senovėje daugiausia vyko pakrantėse, jūreiviai turėjo galimybę krante medžioti sausumos gyvūnus.
Rytų kariuomenės
Armijos Rytuose visada buvo didesnės. Tai sukėlė tam tikrų sunkumų ir savo ypatybių jų aprūpinimui. Nors galime rasti tam tikros informacijos apie karinius žygius „Vidurio Asirijos įstatymuose“, tik vėliau, Persijos ir Aleksandro Makedoniečio žygių laikotarpiu, iš Herodoto, Tukidido ir Ksenofonto darbų galime padaryti tam tikras išvadas apie Rytų kariuomenių maitinimo organizavimą.
Visų pirma, tai didžiuliai galvijų pulkai. Žinoma, Kserkso kariuomenė invazijos į Graikiją metu vargu ar sudarė milijoną žmonių, kaip rašė antikos istorikai, bet įsivaizduokite, kiek galvijų per dieną turi paskersti bent šimtas tūkstančių karių. Kitas Rytų armijų bruožas buvo jų daugiatautiškumas; dešimtys užkariautų tautų buvo įtrauktos į milžiniškas Rytų imperijų valdas.
Tai stepių ir dykumų klajokliai, pakrantės valstybių tautos, finikiečių palikuonys ir tie, kurie vedė dramblius į mūšį. Vėlgi, galite įsivaizduoti, kokio maisto kiekio reikėjo karo gyvuliams: miežių arkliams, krūmų ir spyglių kupranugariams, žolės jaučiams, o karo dramblius reikėjo aprūpinti įvairiu maistu. Nesunku numanyti, kad persų armijos vilkstinė galėjo driektis ištisus kilometrus.
Tęsinys kitame puslapyje:
Vietos mitybos įpročiai taip pat turėjo įtakos. Prieskoniai, kurių tradiciškai buvo turtingi Rytai, buvo visų rūšių maiste. Kartais kampanijos metu karių gretose atsirasdavo spontaniški, o kartais organizuoti rytietiški turgeliai, kuriuose buvo galima nusipirkti maisto ir kita. Istorija parodė, kad rytietiškas požiūris į maisto organizavimą kariuomenėje pasirodė ne toks perspektyvus. Tai reiškė, kad reikalinga organizacija.
Romos legionai
Iš pradžių Senovės Roma organizavo savo kariuomenės aprūpinimą graikų priimtu būdu. Tačiau pamažu, į Romos armiją atėjus legionų struktūrai, ypač po Gajaus Mariaus reformų, vedami geležinės disciplinos, gerai apmokyti, gerai ginkluoti ir aprūpinti legionai užkariavo visą Viduržemio jūrą. Ką valgė šie žygiuose ir mūšiuose nenuilstantys kariai?
Romos legionieriaus mityba mums gerai žinoma, daugelis Romos istorikų ir net patys vadai paliko atsiminimus ir užrašus šiuo klausimu. Svarbiausias maisto elementas buvo „karinė duona“ (panis militaris). Legionieriai per mėnesį gaudavo po 26 kg grūdų kepti duonai – jie patys maldavo grūdus rankiniais malūnėliais, ir patys kepdavo duoną, daugiausia ant žarijų. Ji buvo lengviau virškinama ir maistingesnė nei įprasta balta duona.
Antroji ir ne mažiau svarbi dietos dalis buvo pagarsėjusi „Viduržemio jūros virtuvė“, dabar įprasta ją vadinti dieta. Dietą sudarė alyvuogės ir alyvuogių aliejus, į kuriuos dažnai buvo mirkoma ir valgoma duona; ankštiniai augalai, daržovės ir vaisiai, daug vynuogių ar razinų; žuvies (nors pasirodydavo rečiau). Žuvienė, spelta ir duona – tai pagrindiniai paprasti, bet labai kaloringi Romos karių patiekalai. Taip pat romėnai į karių racioną įtraukė lašinius ir varškę.
Kalbant apie mėsą, viskas nėra taip paprasta. Dažnai karo kampanijose kariai, kuriems trūko maisto, medžiodavo arba skersdavo vietinius galvijus mėsai. Bet taip pat dažnai dėl mėsos prasidėdavo dizenterija ar tiesiog masinis virškinimo sutrikimas. Ko, beje, negalima pasakyti apie romėnų priešus, kurie valgė mažiau organizuotai, bet buvo „mėsėdžiai“.
Žuvys taip pat karts nuo karto pasirodydavo, dažniau laivyne ar per pakrantės kampanijas, prie upių. Dėl ilgų tiekimo grandinių romėnai kartais pereidavo prie vietinių produktų, kurie buvo laikomi įprastais teritorijoje, kurioje buvo dislokuotas legionas. O kai apsistodavo tvirtovėse ar miestuose, vietiniai pirkliai buvo visiškai įpareigoti aprūpinti romėnų kariuomenę.
Garsiausias kario dietos patiekalas buvo poskos gėrimas – vanduo, sumaišytas su vynu arba, dažniau, su vyno actu. Tai buvo tradicinis legionierių gėrimas, turėjęs gerą antiskorbutinį poveikį. Apskritai, geležinė disciplina ir „protėvių kultas“ (tolerancija sunkumams kampanijoje) leido romėnams įgyti tokį ryškų karinį pranašumą prieš kitus mažiau drausmingus kaimynus.
