Kas yra Hikikomori. Kodėl japonai pasirenka gyventi ekstremalioje izoliacijoje? (Foto, Video)  (1)

Gana normalu kartais jaustis, kad nori pasislėpti nuo išorinio pasaulio keliamo streso ir spaudimo. Tiesą sakant, trumpalaikiai saviizoliacijos laikotarpiai gali sumažinti ūminį streso atsaką ir padėti mums įveikti ligą bei išsekimą. Paguodos ir izoliacijos periodai taip pat gali padėti svarbiuose vystymosi etapuose, pavyzdžiui, tyrinėjant savo tapatybę paauglystėje. Bet egzistuoja ir itin ekstremali izoliacijos forma itin paplitusi Japonijoje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tačiau kai kurie žmonės neišeina iš natūralių izoliacijos periodų. Vietoj to, jie demonstruoja ekstremalų ir nuolatinį atsiribojimą, trunkantį dešimtmečius, sukeldami nerimą sau ir tiems, kurie jais rūpinasi. Japonijoje šis elgesio modelis yra toks įprastas, kad dabar žinomas kaip hikikomori.

Japonijos jaunimo ekstremalaus socialinio atsiribojimo problemos pirmą kartą sulaukė dėmesio praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Tai laikotarpis, kai Japonija išgyveno ekonominį nuosmukį, kuris daugeliui jaunų žmonių neleido pasiekti savo tikslų. Daugelis atsiribojo nuo visuoemenės, kad nuslėptų jaučiamą gėdą.

Terminą hikikomori (kilęs iš veiksmažodžio hiki „atsitraukti“ ir komori „būti viduje“) 1998 m. sukūrė japonų psichiatras profesorius Tamaki Saito. Saito pasirinko šį terminą, kad apibūdintų daugybę jaunų žmonių, kuriuos jis matė, ir kurie neatitiko psichikos sveikatos diagnozavimo kriterijų, tačiau vis dėlto buvo ekstremalaus ir kankinančio atsiribojimo būsenoje.

Hikikomori šiuo metu vertinamas kaip sociokultūrinis psichinės sveikatos reiškinys, o ne atskira psichinė liga. Kadangi ja serga mažiausiai 1,2 % Japonijos gyventojų (apie milijoną žmonių), hikikomori yra didelė socialinė ir sveikatos problema. Hikikomori vis dažniau aptinkama ir kitose šalyse. Šis terminas dabar naudojamas visame pasaulyje apibūdinti visus, kurie atitinka hikikomori kriterijus.

 

Yra keletas pagrindinių hikikomori savybių. Paveiktas asmuo yra fiziškai izoliuotas savo namuose mažiausiai šešis mėnesius, atskirtas nuo prasmingų socialinių santykių, turi didelių kančių ir funkcinių sutrikimų, pvz., vengia atlikti užduotis, kai gali tekti bendrauti su kuo nors, susidoroti su pagrindiniais savęs priežiūros poreikiais.

Be fizinės izoliacijos, hikikomori žmonės demonstruoja didelį psichologinį atsiribojimą nuo socialinio pasaulio. Vietos, kur tikimasi aktyvios socialinės sąveikos – pavyzdžiui, mokykla ar darbas – žmogui tampa neįmanomos. Jie lieka socialiai atskirti nuo aplinkinių, nesvarbu, ar jie yra už savo namų, ar ne. Nors kai kurie hikikomori žmonės, vadinami soto-komori, gali vykdyti tam tikrą veiklą lauke, jie retai bendrauja su žmonėmis. Kai kurie gali naudoti internetą kaip langą į pasaulį, bet dažnai nebendrauja su kitais.

Gėda ir trauma

 

Tyrimai rodo, kad traumuojanti gėdos ir pralaimėjimo patirtis įvairiose kultūrose dažnai laikoma provokuojančia priežastimi, pavyzdžiui, neišlaikyti svarbių egzaminų arba neužtikrinti sau gero darbo. Gali būti, kad dėl Japonijos kultūrinių vertybių sistemos ši populiacija gali tapti labiau pažeidžiama dėl kolektyvinio vienodumo spaudimo ir socialinės gėdos baimės. Hikikomori žmonės išvengia pakartotinės traumos, pasirinkdami atsisakyti „įprasto“ visuomenės nustatyto kelio.

Tyrimai su prancūzų hikikomori populiacija ir kitų populiacijų gyventojais rodo, kad nors daugelis nori, kad visuomenė juos pamirštų, jie negali ir nepamirš pasaulio, kurį paliko. Vietoj to, jie pasyviai stebi pasaulį per internetinius žaidimus ir socialinę žiniasklaidą „socialinės mirties“ forma. Ekspertai taip pat pradeda tyrinėti galimą hikikomori ryšį su autizmu, depresija, socialiniu nerimu ir agorafobija (atvirų, ypač pilnų žmonių, vietų baimė).

Tęsinys kitame puslapyje:




 

Hikikomori žmogus ne tik pragyvena daugelį savo gyvenimo metų izoliuotas, bet reiškinys paliečia ir jų šeimą. Paprastai hikikomori japonų tėvai skiria metus, kad užtikrintų, jog jų vaiko pagrindiniai gyvenimo poreikiai būtų patenkinti. Tai reiškia, kad retai pasitaiko natūralių veiksnių, skatinančių juos gauti pagalbą. Psichikos sveikatos, taip pat švietimo ir socialinės priežiūros paslaugos pernelyg dažnai yra sutelktos į dramatiškesnes ar akivaizdesnes problemas. Dėl to šeimos jaučiasi įstrigusios ir izoliuotos.

Didėjant pasauliniam hikikomori pripažinimui, šios būklės paplitimas greičiausiai didės. Savo ruožtu tai parodys geresnių gydymo galimybių poreikį. Šiuo metu gydymas yra sutelktas į fizinį aktyvumą, socialinio bendravimo gebėjimų atkūrimą ir laipsnišką požiūrį į darbą ar studijas. Taip pat išbandomos terapijos, kuriose dalyvauja visa šeima.

Atsigavimas taip pat gali apimti pagalbą hikikomori žmonėms rasti būdų, kaip socialiai priimtinu būdu išreikšti savo gebėjimus ir talentus. Pavyzdžiui, japonų menininkas Atsushi Watanabe naudojo meną ir socialinį aktyvumą, kuris padėjo jam atsigauti nuo hikikomori.

 

Pati hikikomori prigimtis reiškia, kad kreipimasis pagalbos yra labai mažai tikėtinas. Ir galbūt toks gyvenimo būdo pasirinkimas galėtų būti laikomas priimtinu dėl COVID-19 – ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis iš mūsų dabar dirba namuose ir bendraujame naudodamiesi internetu. Baimė užsikrėsti, prarasti darbą ir socialinius sutrikimus dėl karantino taisyklių taip pat gali padidinti daugelio žmonių nuolatinio socialinio pasitraukimo ir atsiskyrimo riziką.

Turime žinoti apie galimą ekstremalaus ir nuolatinio socialinio pasitraukimo padidėjimą pandemijos metu. Daugelis jaunų žmonių šiuo metu gali jaustis beviltiškai ir nematyti naujos pradžios perspektyvų arba gali jaustis negalintys pasiekti savo tikslų. Tie, kurie galėjo netekti darbo dėl pandemijos, taip pat gali atsiskirti, kad išvengtų tolesnės gėdos ir kančios. Didėjantis stiprus ir nuolatinis atitolimas bus nepastebėtas, nebent užtikrinsime, kad kiekvienas galėtų gauti reikiamą pagalbą, kad palaikytų ryšį su visuomene.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(43)
(0)
(43)

Komentarai (1)