Ar žinojote, kad lietuviai pirmieji išaugino augalą kosmose mikrogravitacijos sąlygomis nuo sėklos iki sėklos ir tai padarė dar 1982-aisiais metais? Biologijos mokslų daktarė Danguolė Švėgždienė su mokslininkų komanda tapo pasauliniais astrobotanikos pradininkais su savo kurtu aparatu „Fiton-3“. Mokslinės fantastikos filmo vertą istoriją mokslininkė papasakojo laidoje „Radikalus smalsumas“.

– Lietuviai jūsų dėka yra laikomi astrobotanikos pradininkais. Papasakokite, kas yra astrobotanika?

– Taip, lietuviai iš tiesų yra pasauliniai astrobotanikos pradininkai dėl savo pasiekimų. Žinoma, tai nėra mano vienos nuopelnas, nes savo laiku dirbo didelis kolektyvas. Taigi, kas yra ta astrobotanika. Botanika – tai mokslas apie augalus, o astronotanika – tai mokslas apie augalus kosmose.

Astrobotanikos pradžioje tokio termino, kaip „astrobotanika“ net nebuvo. Tai buvo vadinama tokiu tarpiniu variantu – kosminė botanika, kur buvo tiriama, kaip augalai gali gyventi kosmose. O kodėl mums iš viso kilo toks klausimas? Nes žmonės ir augalai yra neatskiriami todėl, kad šios dvi gyvybės formos yra susigyvenusios Žemėje. Be to, tiek žmonės, tiek ir augalai atskira, kur yra viršus, o kur yra apačia – tai yra pagrindinė būsena yra vertikali. Štai augalai daugiausia formuojasi taip, kad šaknys nukreiptos Žemės gravitacijos linkme, Žemės centro kryptimi, o viršūnėlės – į viršų.

Tad kai tik prasidėjo kosminiai skrydžiai, pirmiausias klausimas buvo apie žmogaus išgyvenamumą kosminėje erdvėje, visų pirma – be gravitacijos. O kitas klausimas – augalai, kurie yra žmogaus gyvenimo palydovai. Tad kilo dilema, ar tie augalai gali išgyventi kaip ir žmogus – be gravitacijos.

– Sunku net patikėti, kad Jūs, dirbdama su komanda, kūrėte visiškai naują mokslo šaką. Kaip Jūs pati atsidūrėte astrobotanikos mokslo srityje?

– Aš baigiau biofiziką Vilniaus universitete ir po to, kaip tais laikais buvo įprasta, atidirbau tris metus pagal paskyrimą biochemike-mikrobiologe. Biofizikos specialybė tuo metu buvo laikoma labai plačia. Baigiantis tiems trims metams ėmiau galvoti ir ieškoti, kur čia reikėtų pasukti. Laimingas atsitiktinumas buvo užmegzti kontaktai su dr. Romualdu Laurinavičiumi, kuris dirbo botanikos instituto augalų fiziologijos laboratorijoje.

Tuo metu kūrėsi tokia grupė, kurioje buvo planuojami astrobotanikos darbai ir buvau pakviesta ateiti pabandyti padirbėti. Šis pasiūlymas labai skyrėsi nuo to rutininio darbo, kurį dirbau ir todėl mielai sutikau. Taip ir prasidėjo mano astrobotanikos krypties darbai. Iš pradžių buvau inžiniere, o vėliau, kaip ir priklauso moksliniame darbe, kopiau iki disertacijos ir toliau.

Apie 1970-uosius metus – po pirmųjų skrydžių į kosmosą – sovietų sąjunga, kurios sudėtyje buvo Lietuva, lenktyniaudama su Jungtinėmis Amerikos valstijomis planavo, kaip reikėtų nustatyti ir ištirti, ar augalai gyvens kosmose. Tuo metu buvo aišku, kad žmogus gali išgyventi. Tiesa – kaip, tai dar buvo atviras klausimas, tačiau iš esmės galėjo. Tad Lietuvai, o tiksliau botanikos instituto augalų fiziologijos laboratorijai, kuriai vadovavo akademikas Alfonsas Merkys, buvo planuojamos užduotys – paruošti aparatūrą, suplanuoti darbus, ištirti ir nustatyti augalų išgyvenamumą. Vėliau – ir kokie augalai galėtų gyventi, o pagal gautus duomenis būtų planuojami tolimesni darbai.

Buvo bendradarbiaujama su kitų tarybų sąjungos šalių mokslinėmis institucijomis ir galima pripažinti, kad lietuviai iš tiesų yra labai gabūs. Mes galėjome sukurti ne tik idėjas, kaip tai padaryti, bet ir su atskirų gamyklų, žmonių, inžinierių pagalba sukurti unikalią aparatūrą.

– Kalbant apie tą aparatūrą – minėjote, kad visko pradžia yra apie 1970-uosius metus. Kaip atsitiko, kad 1982-aisiais jums pavyko užauginti augalą orbitinėje stotyje nuo sėklos iki sėklos?

– Tais metais tai buvo iš tiesų unikalus bandymas ir pirmasis toks pasaulyje, kadangi augalo užauginimo nuo sėklos iki sėklos eksperimentas buvo atliktas kosminėje orbitinėje stotyje. Tačiau iki to buvo nueitas gana ilgas kelias – tyrimai truko apie 10 metų, kurių metu reikėjo atsakyti į klausimą – ar augalas gali išgyventi be gravitacijos.

Kitas klausimas – kaip atlikti bandymus ir kaip sugalvoti, kad sėklos būtų daiginamos kosmose ir kad augalai užaugę būtų užfiksuojami – t. y. sustabdomos to augalo gyvybinės funkcijos iki nuleidimo į Žemę. Nes, tiek keliant kosminiais laivais tuos augalus ar juos nuleidžiant, vyksta labai daug visokių paveikiančių veiksnių, pradedant perkrovomis, oro sudėtimi ir pan.

Trečias etapas ir klausimas – sužinojus, kad augalai kažkurį laiką gali išgyventi, ruoštis šiam eksperimentui, t. y. sukurti kosminę oranžeriją. Tuo laikotarpiu, per tuos 10 metų, buvo nemažai eksperimentų – iš viso apie 30. Pavyzdžiui, pradedant nuo sudrėkintų sėklų pakėlimo į kosmosą, kur mes nelabai galėjome kontroliuoti sąlygų, kas ten vyksta. Mes jau tik gaudavome tuos augalėlius užaugusius, kai juos mums grąžindavo į laboratoriją, nes mes neturėjom galimybės nei patalpinti įrangos kosmodrome, nei jos parsivežti.

Mūsų kelias buvo tik iki Maskvos ir atgal. Na, o ta kosminė oranžerija sudarė galimybę tirti, kaip tie augalai uždaroje erdvėje, atitinkamai apšviesti, subrandino sėklas.

– Mokslinimas sovietų sąjungoje nebuvo lengva – prie informacijos prieidavo tik laboratorijų vadovai, o ne mokslininkai, „juodadarbiai“, kurie tą darbą ir atlikdavo. Tai iš kur gaudavote informaciją, kaip sugalvodavote padaryti kažką, ko pasaulyje dar niekas nepadarė, turint omeny, kad buvote supančioti informacijos atžvilgiu?

– Taip, su informacija buvo problema. Šiandieniniams mokslininkams, ypač jauniems, sunku net įsivaizduoti. Tenkinomės tuo, ką galėjome gauti visokiais būdais. Taip, iš tikrųjų buvo ribotas priėjimas prie informacijos ir gaudavome ją iš laboratorijos vadovo, kuris praktiškai vienintelis važinėjo į pasaulines konferencijas. Tai mes galėjome realizuoti tik tai Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

– Ir, ko gero, dar pasirinkdavo, kam pasakyti tą informaciją?

– Be abejo, taip visada buvo ir nėra čia ko slėpti. Na, bet kolektyve informacija sklinda nepaisant nieko. O idėjas daugiausia generavo vadovai, ypatingai dr. R. Laurinavičius. Tą pasiūlytą idėją reikėdavo vystyti ir technine prasme – buvo ir inžinerinis personalas, ir mokslinė pusė – reikėjo ne tik tą prietaisą pagaminti, bet ir žinoti, kaip tai padaryti, kaip pasėti, kaip tas augalėlis galėtų augti, o paskui jam sugrįžus – ko ieškoti. Tai irgi yra mokslinės problemos, kurios skatino domėtis tyrimo technologijomis.

Šiame darbe kūrybiškumas buvo būtinas – reikėjo viską sugalvoti, išbandyti, paruošti. Iki bet kurio eksperimento atlikimo yra ilgas kelias – nuo to, kokį augalėlį auginsi, ko ieškosi ir ko galima tikėtis.

– Kodėl šiam eksperimentui pasirinkote būtent baltažiedį vairenį – šis augalas yra pirmasis užaugintas nuo sėklos iki sėklos. Ar tai nėra gerai plintanti piktžolė, kuri labai nepatinka sodininkams, tačiau labai patinka botanikams?

– Na, tai yra jau visame pasaulyje žinomas modelinis nedidelis augaliukas, nes bet kuriame kosminiame eksperimente tūrio ir svorio ribos yra apibrėžtos. Tai ieškojome tokių mažų augalėlių, kurie tiktų tam tikslui. Šis augalėlis kaip piktžolė nėra labai paplitęs, aptinkamas labiau pievose.

Maždaug per 30 parų sudygsta, užauga, subrandina sėklas, kurios išbyra ir pasisėja iš naujo. O dabar jau yra žinomas visas jo genomas ir dabar jau daugybė jo mutacijų išvesta ir naudojama įvairiais moksliniai tikslais.

– Kokius dar augaliukus bandėte auginti iki to pirmojo pavykusios eksperimento ir po to? Kaip jums sekėsi?

– Pačioje kosminių tyrimų pradžioje tiriant išgyvenamumą be gravitacijos buvo naudojami žirniai. Tai toks gajus augalas, kuris savo sėkloje turi daug maistinių medžiagų, kurių užtenka iki kokių 7 parų. Todėl buvo galima tas sėklas tik sudrėkinti ir jau tie daigeliai formuodavosi. Tų žirnių dėka buvo nustatyta, kad tos sėklos gali dygti. Sovietų sąjungoje gamintos oranžerijos buvo įmontuotos orbitinėse stotyse, kur buvo naudojami ir kviečiai, ir žirniai, svogūnai ir net kaktusai. Buvo ieškoma, kaip gravitacija ir skrydžio sąlygos veikia augalo funkcionavimą. Vėliau buvo bandomos salotos, sėjamoji pipirnė ir ko gero viskas.

– Kokius augalus dabar augina astrobotanikai? Kadangi technologijos tobulėjai ir sudėtingėja, tai kiek žinoma, dabar Tarptautinėje kosminėje stotyje buvo nuimtas žaliųjų čili pipirų derlius.

– Taip! Na, tai ką mes darėme buvo tik tyrimų pradžia. Visas tikslas – kad augalai galėtų augti ir galėtų aprūpinti kosmonautus kosminėse kelionėse – artimose ar tolimesnėse. Tačiau iš esmės, viskas nukreipta į kosminį žemės ūkį. Todėl ta astrobotanikos kryptis yra kosminės technologijos žemės ūkiui. Kad ir kaip fantastiškai skambėjo tuo metu, kai mes dirbome, dabar tas jau vyksta –auginamos ir salotos, ir ridikėliai, ir kitos lapinės daržovės. Kuriamos uždaros kosminės oranžerijos, kuriose bandoma sukomplektuoti visą žmogaus gyvenimui reikalingą augaliją (…).

Tai, kas vyksta Žemėje šiltnamių technologijose ir yra tam tikra įdirbio dalis, todėl yra galvojama auginti augalus orbitinėse stotyse arba kosminiuose laivuose tolimesniems skrydžiams.

– Ko gero mokslinės fantastikos filmas „Marsietis“ („The Martian“) nėra taip jau toli nuo realybės, jei jau yra galvojama apie kosminius šiltnamius kitose planetose.

– Be abejo. Kai aš dirbau, tai dar buvo kalbama apie skrydžius į Marsą 2010 metais ar net anksčiau. Kai kas gal ir šaipėsi ir sakė, kad niekais užsiiminėjame, o ypač – Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Buvo sakoma, kad baigsis čia darbai su sovietais ir nėra čia ko išsigalvoti, kadangi dar dirbome tos kosminės daržininkystės kryptimi Žemėje.

– Lietuviai yra astrobotanikos pradininkai pasaulyje, padėję sukurti visą mokslo sritį. Dabar apie astrobotaniką Lietuvoje nebegirdėti nieko. Kaip taip atsitiko, kad buvome pirmieji, o dabar nieko nebevyksta?

– Na, turbūt dėsninga, kad visur kolektyvai buriasi, klesti, bręsta, pasiekia aukščiausią lygį. Tačiau ir tai vyksta tam tikrose laiko ribose – vieni išeina Anapilin ar turi savo gyvenimus. Taip susiklostė, kad jau atgavus nepriklausomybę tos gretos retėjo pastoviai. Vienas dalykas – finansavimas, nes mokslas tada išgyveno ne pačius geriausius laikus, tad išliko tik atkaklieji.

Tačiau atgavus nepriklausomybę buvo toks periodas, kad kai bendradarbiavome su Vokietijos botanikos institutu ir mus finansiškai rėmė. Turėjome unikalią aparatūrą – tokias automatines kosmines centrifūgėles, kurios pagal sudarytą programą vykdė veiksmą, kurioje salotų ar pipirnių sėklos buvo sėjamos, auginamos ir užfiksuojamos. Tada tokia centrifūgėlė būdavo grąžinama į Žemę.

Bet atėjo laikas, kada pradėjo žmonių mažėti. Na, o tada atėjo 2015 metai, likau aš viena ir ta laboratorija buvo uždaryta. O dabar apie astrobotaniką nesigirdi Lietuvoje todėl, kad nebeliko to kolektyvo ir pasekėjų dėl objektyvių priežasčių. Bet žinau, kad yra žmonių, kurie dirba Europos kosmoso agentūros centre Kelne. Taip pat lietuviai dirba ir kosminės medicinos srityje, bet, deja, ne Lietuvoje.

– Labai liūdna, kad astrobotanika Lietuvoje sustojo. Bet kaip ir minėjote, mūsų mokslininkai visada garsėjo gudrumu ir savo protu. Visus jūsų kurtus įrenginius, kuriuose jūs atlikote mokslinius eksperimentus, galima pamatyti Molėtų etnokosmologijos muziejuje. Būtent Jūs, Danguole, ir padovanojote muziejui tuos visus artefaktus, kad žmonės galėtų sužinoti, kaip Lietuva prisidėjo prie pasaulinės kosmoso evoliucijos. Ačiū už pokalbį!

Komentarai ()