Senovėje niekas nemiegojo taip, kaip mes dabar: didžiulė lova, į kurią lipdavo absoliučiai visi - ponai, tarnai, vyrai ir moterys, ten vykdavo daug įdomių dalykų  ()

Miegas buvo bendruomeninis reikalas nuo senų laikų. Tada, kai dar nebuvo centrinio šildymo sistemų ar žadintuvų, „lovos draugai“ buvo būtini. Ištisos šeimos susirangydavo ant vieno čiužinio (plius svečiai), tarnai dažniausiai miegodavo šalia savo ponų, o nepažįstamieji taip pat dalindavosi bendra lova.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nors žmonėms visuomet reikėjo vietos miegui, pačios lovos yra sąlyginai nauja koncepcija. Išradus ratą ir prisijaukinus gyvūnus, lova žmonėms tebūdavo paprasčiausias audeklas, kad naktį jie nesušaltų ir nebūtų taip kieta miegoti. Dideliuose viduramžių Europos namuose visas namų ūkis susiburdavo didžiojoje salėje, kad praleistų naktį kartu po antklodėmis. Jeigu jiems pasisekdavo, jie miegodavo ant šiaudais prikimštų maišų, kad būtų minkščiau.

XV amžiuje lovos pasiturinčiųjų šeimose ėmė įgauti šiuolaikinę formą. Jos turėjo medinius rėmus bei kitus miegui reikalingus dalykus – kaip pagalves, antklodes ir netgi čiužinius. Kaip knygoje „Walls Could Talk“ pažymi istorikė Lucy Worsley, miegojimas vienam XVI amžiaus Anglijoje suteikdavo netgi vienišumo jausmą. Turtingiesiems patiko lovos – todėl jų lovos būdavo didelės, apkaltos, pakeltos aukščiau nuo žemės ir su užuolaidomis. Tiesą sakant, lova dažniausiai būdavo brangiausias daiktas namuose, todėl jas galėdavo įpirkti tik turtingiausi. Tai reiškė, kad dažniausiai viena lova dalindavosi netgi visa šeima, o taip pat ir antklodėmis. Tačiau tai žmonėms visiškai netrukdė, o ypač vargingose šeimose, kur lova tapdavo kone vienintele vieta susirinkti ir pabūti kartu.

Bendrose lovose miegodavo ne tik šeimos. Namų šeimininkės neretai miegodavo kartu su tarnais vyrais, kad šie galėtų apginti nuo nepageidaujamo kitų šeimos narių vyrų dėmesio. Žinoma, dauguma tarnų miegodavo ties savo ponų kojomis.

Tačiau, kad miegodami kartu žmonės galėtų išsimiegoti, jie turėjo laikytis tam tikrų taisyklių. Didelės šeimos nariai turėdavo konkrečias savo miegojimo vietas, priklausomai nuo amžiaus ir lyties. Knygoje „At Day‘s Close“ istorikas A. Rogeris Ekirchas pasakoja, kaip viena airių šeima XIX amžiuje miegojo pagal savo gimimo eilę – motina su dukromis miegojo vienoje pusėje, o tėvas su sūnumis – kitoje, o tarp jų galėdavo įsimaišyti ir koks nors svečias.

Taip pat bendra lova kelionių metu dalindavosi ir nepažįstamieji. Bendras etiketas siekiant ramiai miegoti buvo gulėti ramiai, netampyti antklodės ir kiekvienam turėti savo antklodę. Tačiau tai pavykdavo ne visuomet. 1776 metais Benjaminas Franklinas ir Johnas Adamsas praleido naktį dalindamiesi bendra lova Niudžersio viešbutyje – tačiau naktį jie praleido ginčydamiesi, ar miegoti prie atviro, ar prie uždaro lango.

Akivaizdu, kad privatumas ikipramoninėje Amerikoje ir Europoje buvo retas reiškinys. Dauguma žmonių viską darydavo stebint kitiems. Jie miegojo, valgė ir atlikdavo asmeninius reikalus šalia esant kitiems šeimos nariams, tarnams ir netgi gyvūnams.

 

O privatumo akimirkos užklupdavo būtent lovose. Nematant tarnams ir kaimynams, šeimos nariai vienas su kitu dalindavosi paslaptimis ar tiesiog bendraudavo. Lova būdavo tarsi neutrali zona tarp porų. A.R.Ekirchas rašo, kad lovoje moterys atsipūsdavo nuo patriarchalinės tvarkos, kuri vyraudavo namų ūkyje. Ribos tarp lyčių būdavo perbraižomos. Gulint lovoje tamsoje moterys išreikšdavo savo susirūpinimą dėl to, dėl ko nesiryždavo dienos metu.

Dalinimasis lova turėjo ir kitų privalumų – tai būdavo galimybė pažeisti socialines normas. Vyrai tarnai neretai įsiveldavo į seksualinius santykius su tarnaitėmis. Hierarchiniai santykiai tarp ponų ir tarnų sušvelnėdavo būtent lovoje.

Tad kas galiausiai užbaigė bendro miegojimo tradiciją? Viktorijos era.

Viktorijos laikų namuose būdavo daugybė kambarių, todėl tarnai ir ponai galėdavo miegoti atskiruose kambariuose. Tai buvo lūžis privatumo erdvėje, kuri vystosi jau pastaruosius kelis amžius. Kiekvienam šeimos nariui būdavo paskiriamas atskiras kambarys, o bendro miegojimo idėja tapo moraliai netinkama, būdinga nebent tik žemesnės socialinės klasės žmonėms.

Šios atskiros sferos persimetė netgi į santuokinius santykius. Poros dabar turėdavo ne tik atskirus kambarius, tačiau ir atskiras lovas. Tai suteikdavo „padorumo“, kuris taip patiko Viktorijos laikų žmonėms. Be to, tokį atskirumą paskatino ir ligos.

 

XIX amžiaus viduryje kilo daugybė nerimo dėl visuomenės sveikatos. Buvo manoma, kad ligos plinta ten, kur yra nešvarus vanduo ir oras, o jų šaltinis būdavo žmogaus kūnas.

Savo knygoje apie namų ruošą 1892 metais Elizabeth F. Holt perspėjo skaitytojus, kad po antklode kūną supantis oras yra nešvarus, o jį užteršdavo nuodingos substancijos, ištrūkusios iš odos sporų. Egzistavo ir kitų sveikatos problemų. Gydytojas B.W.Richardsonas 1880 metais rašė, kad vaikai neturėtų dalintis lova su suaugusiaisiais, kadangi vyresni žmonės traukdavo iš vaikų „svarbią šilumą“. Be to, niekas nenori dalintis nemaloniu ryto kvapu.

Atskiros lovos turėjo ir kitų privalumų. XIX amžiaus pabaigoje iškilo „naujosios moterys“. Jos nenorėjo būti paklusnios savo vyrams bei siekė didesnės autonomijos santuokose. Šis lūžis buvo itin matomas vidurinės klasės sluoksniuose, kur lyčių ribos buvo dar kartą perbraižytos. Senovinėje santuokoje moterys visuomet turėdavo paklusti savo vyrams lovoje. Tuo tarpu atskiros lovos suteikdavo balanso porų santykiuose. Hilary Hinds straipsnyje „Together and Apart: Twin Beds, Domestic Hygiene and Modern Marriage, 1890–1945“ rašė, kad dvigulė lova užima tiek pat vietos, kiek ir dvi viengulės lovos. Tarp lovų atsiranda natūrali riba. Tad gulint skirtingose lovose, turėtų būti bent jau derybos ar bendras sutarimas, prieš pereinant prie bendros lovos.

 

Dvigulės lovos taip pat mėgavosi savo šlove. Po Antrojo pasaulinio karo dirbančios žmonos grįždavo namo ir būdavo didesnis dėmesys skiriamas buvimui kartu. H Hings rašo, kad tuo metu atskiros lovos ėmė nykti – kadangi jos tarsi skyrė poras tada, kai jos nariai turėdavo būti arčiausiai vienas kito. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje JAV ir Anglijoje imtos reklamuoti didelės dvigulės lovos vidurinės klasės susituokusioms poroms. Bendras sutarimas buvo pasiektas tik aštuntajame amžiuje – atskiros lovos tapo nemadingomis, nesveikomis ir droviomis. H.Hinds rašė, kad tuomet nei viena save gerbianti pora nemiegojo atskirose lovose.

Neseniai Ryersono universiteto (Kanada) atliktas tyrimas patvirtino, kad vis dėlto poros geriau miega, kai miega atskirai. Skaičiuojama, kad Kanadoje atskirai miega apie 30–40 procentų porų. Tačiau atskirų lovų stigma išlieka stipri. H.Hinds mano, kad artimiausiu metu atskiros lovos neturėtų sulaukti atgimimo. Tad bendruomeninis miegojimas tebegyvuoja – tačiau tik kalbant apie poras.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(16)
(1)
(15)

Komentarai ()