Mykolas Drunga. Kiaulių gripo klausimu politikai ir medikai blaškosi visur (10)
Straipsnyje „Politikos žaidimai su pandemija“ dienraščio „Washington Post“ žurnalistė Anne Applebaum rašo, kad pasaulyje dėl kiaulių gripo nesant bendro sutarimo, į ligos protrūkius reaguojama labai įvairiai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainoje kilo panika, vengrai pradėjo brangią skiepijimosi kampaniją, lenkai pirkti skiepų atsisakė tuo pagrindu, esą skiepai pavojingesni už pačią ligą.
Kiekviena šalis savo laikysenai randa politinį pateisinimą. Pvz., Ukrainoje dėl panikos plitimo kaltinami kandidatai į prezidentus. Net ir Jungtinėse Valstijose netrūksta kiaulių gripo politizavimo. Gauti patikimos informacijos sunku, visuomenė ir toliau neinformuojama arba dezinformuojama apie tai, kas tas kiaulių gripas iš tikrųjų yra.
„Kaip mes pasiekėme šitą tašką? – klausia A. Applebaum. – Kaip priėjome prie to, kad protrūkiai, kuriuos Pasaulio sveikatos organizacija traktuoja labai rimtai ir oficialiai įvardijo kaip „pandemiją“, skirtingose šalyse, miestuose, gyventojų sluoksniuose sukelia tokias skirtingas reakcijas?
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad šiuometinė gripo epidemija yra moderni Juodosios mirties (buboninio maro) versija. Kiti, įskaitant kai kuriuos politikus ir sveikatos apsaugos biurokratus, įtaria čia suveikus Šveicarijos vaistų firmų apgavystei.
Nors nuo pat šio viruso (H1N1) pasirodymo pavasarį reakcijų būta įvairių, nesugebėjimas per tą laiką prieiti prie kokio nors globalinio konsensuso, kaip kiaulių gripą gydyti, privedė prie to, kad kiekvienoje šalyje medikai reaguoja skirtingai.
Pvz., Ukrainoje visuomenės sąmoningumas pakilo iš nulinio laipsnio vasarą iki absoliučios panikos rudenį. Spalio antroje pusėje politikai pradėjo šnekėti apie masinį susirgimą ir masinį mirimą. Vyriausybė kai kuriose provincijose paskelbė karantiną, uždarė parlamentą, uždraudė masinius susirinkimus.
Kai padėtis praėjusią savaitę pradėjo rimti, paaiškėjo, kad, teisybė, nedidelio kiaulių gripo protrūkio tikrai būta, tačiau dauguma susirgusiųjų žmonių nebuvo užsikrėtę virusu H1N1. Mirimų nuo kiaulės gripo Ukrainoje nebuvo daugiau nei nuo įprastinio gripo ar plaučių uždegimo kitais, ankstesniais metais.
Bet tai nesulaikė panikos plitimo į vakarus nuo Ukrainos, nors vėlgi visi jos kaimynai reagavo skirtingai. Slovakija uždarė daugumą sienos perėjimo punktų. Vengrija sienos neuždarė, tačiau pradėjo masinę vakcinacijos programą. Lenkija nei sieną uždarė, nei vakcinaciją pradėjo, nes, jos nuomone, kiaulių gripas ne toks jau pavojingas kaip įprastinis gripas, todėl skiepai nuo kiaulių gripo, esą, gali greičiau pakenkti nei padėti.
Kiekviena iš šių valstybių savo veiksmus medicinos požiūriu aiškina skirtingai, bet kiekvienas tų paaiškinimų uždengia politines machinacijas – bent taip jau priekaištauja esamų vyriausybių oponentai.
Ukrainoje antra gandų banga skelbia, jog paniką gripo atžvilgiu skleidžia vienas ar daugiau kandidatų į prezidentus, mat sausio mėnesį numatomi rinkimai. Dabartinis prezidentas kaltina ministrę pirmininkę, kuri irgi siekia prezidento posto, kad ji leidžia daugiau pinigų savo rinkimų kampanijai negu kovai su kiaulių gripu.
Vengrijoje didelis nepasitikėjimas labai nepopuliaria vyriausybe privedė prie masinio atsisakymo naudotis itin brangia vakcina. Lenkijoje kai kas kaltina Sveikatos apsaugos ministeriją paprastu šykštumu.
Atliepio į ligą politizavimas ir ginčai, kas gaus kokį gydymą, būdingi ne vien Vidurio ir Rytų Europai. Pvz., Jungtinėse Valstijose kilo pasipiktinimas pranešus, kad bendrovių „Goldman Sachs“ ir „Citigroup“ darbuotojai gavo vakcinas anksčiau negu visi kiti gyventojai. Panašus skandalas kilo ir Vokietijoje, paaiškėjus, jog skiepų esama dviejų rūšių ir kad tuos, kurie laikomi „saugesni“, suleisti valdžios pareigūnams ir kariškiams.
Dauguma pasaulio demokratijų šį gripų sezoną neišvengs politinių ginčų, o autoritarinės valstybės – visokių patrakusių gandų.
Jau anksčiau rašiau, – tęsia Anne Applebaum, – kad truputis žiniasklaidos panikos nekenkia – tai bent žmones pamoko, kokia gali būti liga. Tačiau dabar matome kažką skirtingo – ne žiniasklaidos paniką, bet pareigūnų paniką, nesusieinančią, prieštaringą informaciją ir greitus politikos posūkius, kuriuos atrodo, lemia ne sveikatos apsaugos poreikiai, o politikos išskaičiavimai.
Pasirodo, kad beveik niekas niekur nepermąstė, kokiais būdais greitai paskleisti vakciną ir kam ją skirti. Ir beveik niekas nežino, kaip suprasti Pasaulio sveikatos organizaciją ir susivokti jos internetinėje svetainėje. Ar žodis „pandemija“ tėra biurokratinis žargonas kosuliui pavadinti? O gal jis reiškia, kad visi, kurie nebus paskiepyti, numirs?
Tikriausia atsakymas glūdi kažkur viduryje, tarp tų dviejų polių, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija dar nesugalvojo, kaip tai žmoniškai paaiškinti. To nesugalvojo ir dauguma vyriausybių.
Galima išsiugdyti kiek tik nori gydytojų, tačiau jeigu jie nemoka visuomenei paaiškinti tokių sąvokų, kaip „didelės rizikos grupė“, „tikimybė“, nemoka paaiškinti minties, kad kai kuriems žmonėms tikrai reikia tos vakcinos, bet daugumai jos nereikia, tuomet kiekviena epidemija, sunki ar lengva, taps viešųjų ryšių katastrofa.
Kol kas kiaulių gripas dar nepasiekė avarinio lygio, nors niekas to labai aiškiai nepasako. O kai pasieks, iš ko ir kaip mes tai žinosime?“ – klaustuku baigia straipsnį dienraščio „Washington Post“ žurnalistė Anne Applebaum.
