Šis video puikiai demonstruoja faktą, jog mūsų smegenys apie spalvas daugiau sprendžia palygindamos objektą (sritį) su kitais objektais, vietoj to, kad įvertintų spalvas tiesiogiai. Kaip tai atrodo žiūrėkite video.

Vizualinei sistemai būtina nustatyti supančio pasaulio spalvas. Šiuo atveju problema yra nustatyti vieno deimantą savo forma primenančio rudos spalvos popieriaus gabalėlio atspalvį, kai šie gabalėliai sudėlioti vienas šalia kito. Vien tik išmatuoti nuo paviršiaus atsispindintį šviesos kiekį (skaistį) nepakanka: skiriasi viršutinės ir apatinės kompozicijos dalies kontrastas, be to, "deimantai" nuspalvinti ne vientisa spalva, o panaudojant spalvinį gradientą. Vizualinė žmogaus sistema, bandydama nustatyti, kur yra koks kontrastas, koks yra paviršiui priklausančios rudos spalvos atspalvis ir siekdama kompensuoti skirtumus, pasitelkia kelis "triukus".

Pirmasis triukas remiasi vadinamuoju "lokalinio kontrasto" principu. Nesvarbu koks atspalvis ar kontrastas, jei "deimantas" yra tamsesnis nei jį supanti aplinka, jo tamsumas greičiausiai yra didesnis lyginant su vidutiniu (ir atvirkščiai). Šiame video pateiktos kompozicijos viršutinė dalis yra itin šviesi lyginant su kitomis sritimis. Taigi, nors "deimantai" yra visiškai vienodi, viršutiniai atrodo tamsesni nei esantys po jais. Tuo tarpu apačioje esančius "deimantus" riboja tamsios spalvos, ir atspalvių skirtumas nėra toks didelis. Dėl to juos palyginus tarpusavyje, figūros apačioje atrodo šviesesnės. Antrasis triukas remiasi faktu, jog vizualinė sistema linkusi ignoruoti nestiprius tolygius spalvos pokyčius (gradientus), kad jie netrukdytų įvertinti tikrąją spalvą. Šis efektas sustiprėja dar ir dėl to, kad "deimantai" turi griežtai apibrėžtą formą. Galiausiai, popieriaus gabalėlių "spalvotumas" įvertinamas pagal 4 ribojančių gabalėlių spalvas. Tokio tipo išdėstymas paprastai smegenims signalizuoja, jog visos kraštinės turėtų žymėti paviršiaus spalvos pokytį.

Mokslininkai teigia, jog kaip daugelis kitų vadinamųjų optinių iliuzijų, šis efektas iš tikrųjų parodo geras, o ne blogas žmogaus vizualinės sistemos savybes. Ši sistema techniniu požiūriu yra prastas šviesomatis, tačiau tai ir nėra jos paskirtis. Svarbiausia užduotis yra suskaidyti vaizdo informaciją į prasmingus komponentus, ir taip suvokti bendrą matomų objektų pobūdį.

Komentarai (9)