"Mus tai pritrenkė", sako biologas Mark'as Norman'as. "Po vandeniu sunku nesijuokti ir taip neužtvindyti akvalango".  Jo kolegos iš Viktorijos muziejaus (Melburnas, Australija) Julian Finn vadovaujami mokslininkai nuolat stebėjo 20 Amphioctopus marginatus rūšies aštuonkojų. Jie pastebėjo, jog gyvūnai dažnai naudojasi savo maždaug 15 centimetrų ilgio čiuptuvais tam, kad nešiotis už jų pačių maždaug 8cm pločio kūną didesnius riešutų kevalus. Juos į atviras vietoves patekę aštuonkojai įkasdavo į dugno smėlį apsaugai nuo galimų plėšrūnų, arba tiesiog ilsėdamiesi.

Stebino ne tik tai - vėliau buvo pastebėti aštuonkojai, kurie kokoso kevalus sugebėdavo pasikišti po savimi taip, kad jie tapdavo savotiškomis klumpėmis, kuriomis "apsiavęs" gyvūnas ropodavo jūros dugnu. "Mane visada stebino tai, ką gali iškrėsti aštuonkojai", sako Norman'as. Norėdamas panešti lukštą, aštuonkojis turi apimti savo galūnėmis kiekvieną kevalo pusę. Toks ropojantis sutvėrimas yra daug pažeidžiamesnis užpuolikams. "Paprastai aštuonkojai juda daug greičiau, pasinaudodami reaktyvinėmis vandens čiurkšlėmis", aiškina Finn'as. "Tačiau kur gi pabėgsi bekraštėje dumblo lygumoje?". Kitaip tariant, kevalus besinešantis aštuonkojis galbūt ir lėtas, tačiau jis visada gali už "kažko" pasislėpti. 

Aštuonkojai yra viena iš daugelio rūšių, demonstruojančių gerai išvystytą intelektą. Jie sugeba rasti išėjimą iš labirintų, prisimena praeities įvykius ir yra dideli pabėgimo "meno" meistrai. Įrankis, kuris kaip kadaise manyta, yra būdingas išskirtingai žmogui, yra puikus ženklas, demonstruojantis kitų gyvūnų mąstymo sudėtingumą. "Netgi šimpanzės nenaudoja natūralių medžiagų slėptuvėms susikurti", sako JAV dirbantis biologas antropologas Craig'as Stanford'as.

Tyrimas pristatytas žurnale "Current Biology".