Saulės sistemos pakraštyje gali tūnoti nežinoma planeta (19)
Kai kurių astronomų manymu, Saulės sistemos pakraštyje gali tūnoti nežinoma Žemės ar Marso dydžio planeta, tačiau ją vargu ar aptiktų net patys naujausi kosminiai teleskopai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tokia planeta, jeigu ji išties egzistuoja, skrieja aplink Saulę gerokai toliau už Plutono ar kitos nykštukinės planetos esančia orbita, skelbia „Space.com“. Toks dangaus kūnas turbūt geriausiu atveju būtų panašus į kosminio šalčio sukaustytą Žemės ar Marso atmainą, o sąlygos gyvybei jame būtų pačios nepalankiausios.
Tačiau, pasak astronomų, tokių nežinomų planetų mūsų žvaigždės sistemoje gali būti ir kur kas daugiau. „Kai pagaliau bus parašyta visa Saulės sistemos istorija, kur kas labiau tikėtina, kad planetų skaičius joje priartės prie 900, skirtingai nuo 9, kurias žinojome savo vaikystėje“, - teigia Pietvakarių tyrimų instituto (SwRI) Boulderyje (JAV) planetologas Alanas Sternas. Kai kurių astronomų manymu, tik kelios iš dar neatrastų Saulės sistemos planetų dydžiu galės prilygti Žemei. Didžioji dalis neatrastų dangaus kūnų, kuriuos tikisi aptikti A. Sternas ir jo kolegos, bus maždaug Plutono dydžio. Kiekviena iš dar nežinomų planetų, planetų – nykštukių ar kitų dangaus kūnų bus tarsi sušaldytas medžiagos mėginys, galintis daug ką papasakoti apie Saulės sistemos formavimąsi.
Pasak „Space.com“, Plutono „išbraukimą“ iš planetų kategorijos iš dalies lėmė tai, kad astronomai išorinėje Saulės sistemos dalyje aptiko mažesnių planetų. Nykštukinės planetos, tokios, kaip 2005 m. Kalifornijos Technologijos instituto (CalTech) astronomų atrastoji Eris (anksčiau vadinta Xena), skrieja už Neptūno esančiame kometoidų žiede, vadinamojoje Koiperio juostoje. „Galime tvirtinti, kad Koiperio juostoje nėra Marso ar Žemės dydžio objektų, nes jų buvimą lengvai išduotų jų dinaminis poveikis“, - teigia Eris ir kitas nykštukines planetas atradusių JAV astronomų grupės vadovas Mike‘as Brownas.
Tačiau viena iš šio astronomo atrastų nykštukinių planetų – Sedna – skrieja keista eliptine orbita tarp Koiperio juostos ir dar toliau esančio Oorto kometoidų debesies – pasak vieno astronomo, tai gali būti ženklas, liudijantis apie Žemės dydžio nežinomos planetos gravitacinį poveikį. Tačiau M. Brownas mano, jog toks didelis dangaus kūnas iki šio laiko jau būtų pastebėtas.
M. Browno ir A. Sterno teigimu, kur kas didesnė tikimybė, kad Marso ar Žemės dydžio pasauliai gali egzistuoti Oorto debesyje. Šis kometoidų debesis, nutolęs nuo mūsų apie 1000 kartų didesniu atstumu, nei atstumas nuo Saulės iki Plutono, „gaubia“ Saulės sistemą milijardais ledinių dangaus kūnų. Pasak Browno, už Koiperio juostos, tame regione, kur skrieja Sedna, ar Oorto debesyje gali „slapstytis“ įvairūs kosminiai objektai.
Sternas seniai remia idėją, kad daugelis planetų dydžio dangaus kūnų gali tūnoti Saulės sistemos pakraščiuose: pasak mokslininko, kompiuterinis modeliavimas atskleidė, kad vidutinio dydžio planetos galėjo susiformuoti tuo metu, kai chaotiškai vyko dujinių milžinių, tokių, kaip Jupiteris, susidarymo procesas. Susiformavusios planetos – milžinės dėl savo gravitacijos „išvalė“ erdvę tarp jų, išstūmusios vidutinio dydžio ir mažesnes planetas į Saulės sistemos gilumą.
Pasak mokslininkų, Saulės sistemos pakraščiuose ir už jos išorinės ribos galimai esančių planetų paiešką riboja techninės galimybės – jų turbūt aptikti nepajėgtų net 2009 m. paleisti kosminiai teleskopai. Tokių dangaus kūnų paiešką Sternas palygino su žiūrėjimu į dangaus skliautą per gėrimų šiaudelį, nes daugumos teleskopų apžvalgos kampas yra itin mažas. Net pačiais galingiausiais teleskopais tiesiogiai galima aptikti planetų dydžio objektus, esančius tik 10 kartų toliau už Plutoną.
Ir Brownas, ir Sternas deda viltis į būsimąjį LSST (Large Synoptic Survey Telescope) teleskopą, kuris galėtų aptikti Žemės dydžio planetas iki 1000 astronominių vienetų (AV, atstumas nuo Žemės iki Saulės) nuotoliu. Tačiau net ir jo galimybių nepakaktų „prasibrauti“ į Oorto debesies gilumą, esančią už dešimčių tūkstančių AV.
„Oorto debesis yra Saulės sistemos pastogė, kurioje gali būti pačių įvairiausių dalykų, – sakė Sternas. – Mes tik neturime pakankamai ilgų kopėčių, kad galėtume užlipti ir ją apžiūrėti“.
