Išgirdę diagnozę – hepatitas C, neretai ir gydytojai, ir pacientai nuleidžia rankas. Tačiau virusas pavojingas ne visiems: jį gali įveikti stipri imuninė sistema.

Hepatito C diagnozė sukelia prieštaringas reakcijas. Antivirusinių vaistų poveikis dažnai lemia ilgalaikes kančias, o ligą prislopiną toli gražu ne kiekvienam. O kai kurių ligonių organizmuose esančio viruso vaistai gali ir visai neveikti.

Nesukelia įtarimų

Gydytojai sako, kad hepatitas C – klastinga ir pavojinga liga, žmogaus organizme dažnai ilgą laiką tūnanti be ryškesnių simptomų, tačiau iš lėto naikinanti kepenis. Dėl to šis virusas vadinamas tyliuoju žudiku. Todėl nemažai žmonių net neįtaria, kad gali būti užsikrėtę hepatitu C.

„Ligonių, gydomų nuo hepatito C, skaičius – tik ledkalnio viršūnė. Šis virusas paplitęs kur kas plačiau“, – tvirtino Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos profesorius Alvydas Laiškonis.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, iki 3 proc. žemės gyventojų yra užsikrėtę hepatito C virusu. Pasak medikų, Lietuvoje kasmet gydoma apie 600 lėtiniu hepatitu C sergančių žmonių. Maždaug ketvirtadaliui ligonių išsivysto komplikacijos. Hepatitas C linkęs progresuoti į kepenų cirozę ar vėžį.

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis, 2008 metais nustatyti 43 nauji hepatito C atvejai. Dar apie 30 užfiksuota per pirmąjį 2009-ųjų pusmetį.

Sužino atsitiktinai

Pasak gydytojų, blogiausia tai, kad hepatito C virusu užsikrėtę žmonės dažnai ilgą laiką (10–20 metų) nejaučia ypatingų šios ligos požymių, todėl ir nesikreipia į gydytojus. Dažnai apie šią klastingą ligą žmonės sužino atsitiktinai: norėdami tapti donorais ar atlikdami tyrimus dėl kitų ligų.

„Dėl irstančių kepenų ląstelių atsiranda viso organizmo intoksikacija. Kai kurie ligoniai jaučia bendrus simptomus: greitesnį nuovargį, silpnumą, kartais apetito stoką, sąnarių skausmus, tačiau šie požymiai būdingi ir kitoms ligoms. Nėra požymių, būdingų kepenų uždegimui. Jei ligonis serga klasikine gelta (hepatitu A, B), ligos požymiai aiškūs. O hepatito C klinika mažai išreikšta, todėl ir gydytojams sunku ją nustatyti“, – aiškino profesorius A.Laiškonis.

Gydytojas pabrėžė, kad šis hepatito virusas atrastas neseniai (1989 m.), o Lietuvoje apie jį sužinota maždaug prieš 14 metų. Todėl ir medikų patirtis gydyti šia liga sergančius žmones nėra didelė.

Tenka nemažai iškęsti

Medikai tvirtina, kad svarbu anksti nustatyti hepatitą C. Tuomet daugiau galimybių šią ligą sėkmingai gydyti. Visiškai išgydyti hepatito C ir sunaikinti viruso, anot A.Laiškonio, kol kas neįmanoma, nors ligoniams skiriami modernūs vaistai.

„Taikant modernų gydymą maždaug 60 proc. ligonių savijauta pagerėja, viruso veikimas prislopinamas. Tačiau po ilgo, varginamo ir brangaus gydymo daliai ligonių virusas vėl pradeda daugintis, tenka ir vėl gydyti. Be to, rezultatai priklauso ir nuo viruso potipio“, – tvirtino gydytojas.

Gydymo kursas trunka vienus metus ir kainuoja apie 60 tūkst. litų. Gydymą kompensuoja ligonių kasos, tačiau lėšos yra ribotos. Brangių vaistų galima skirti 350 ligonių. Jie atrenkami pagal amžių, kitus rodiklius. Rekomenduojama pirmiausia gydyti jaunimą. Nustatyta, kad geriau išgyja moterų organizmas.

Viena nemaloniausių aplinkybių gydant hepatitą C – šalutinis virusą ardančių vaistų poveikis. Anot gydytojų, jau po pirmų injekcijų ligoniui pakyla temperatūra, skauda kaulus, sąnarius, ima slinkti plaukai. Vėliau gali išsivystyti mažakraujystė, depresija ir kt.

„Ligoniai, prieš gydymą nesijautę prastai, neretai sako, kad jei būtų žinoję apie tokią savijautą, nebūtų ir pradėję gydytis. Tad prieš skiriant gydymą pasveriama, kaip elgtis“, – sakė profesorius A.Laiškonis.

Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytojas atkreipė dėmesį, kad būna ir tokių atvejų, kai hepatito C virusas visai nereaguoja į vaistus. Pasak jo, jei per 12 savaičių nepasiekiama jokio rezultato, nėra prasmės gydymo tęsti. Tačiau nemažai ir tokių, kurie nuo hepatito C pasveiksta negydomi. Manoma, kad iš 100 užsikrėtusių 20 ar 30 gali pasveikti, net ir nežinodami, kad turėjo užkratą. Klastingą virusą įveikia žmonės, kurių stipri imuninė sistema.

Nori gydytis kitaip

Sergantys hepatitu C lankosi ir pas homeopatus. Kai kurie ligoniai jų pagalbos prašo, kai nuvargsta nuo gydymo antivirusiniais vaistais.

Tyliojo žudiko aukoms padėti stengiasi ir garsi žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Į ją kasmet dėl šios ligos kreipiasi 3–5 žmonės. Jiems žolių žinovė, įsiklausydama į konkrečius negalavimus, ruošia individualius vaistažolių mišinius.

„Sudarydama mišinius atsižvelgiu ir į kitokius žmonių negalavimus, pavyzdžiui, kraujo spaudimą, virškinimo problemas ir kt. Į mišinius dedu antivirusinį poveikį turinčių augalų: juodųjų šeivamedžių žiedų, vingiorykščių, taip pat nedidelį kiekį ugniažolių. Tačiau pastarojo augalo negaliu propaguoti ir žmonėms nerekomenduočiau, nes jis labai stipriai veikia, todėl gali pakenkti. Taip pat įmaišau virškinimą gerinančių žolių – pirmiausia tikrųjų margainių“, – vardijo J.Balvočiūtė.

Žmonės sako, kad pagėrus žolelių pagerėja tyrimų duomenys. Žolininkė pabrėžė, kad sergant hepatitu C reikia ilgai ir nuolat vartoti atitinkamas žoleles. Ne mažiau svarbu vengti to, kas apkrauna kepenis. Iš žolių nereiktų vartoti taukių.

Kovoja su „uodegomis“

Tapti hepatito C, kuriuo užsikrečiama per kraują, auka galimybių nemažai. Didelė rizika šiuo virusu užsikrėsti intraveniniams narkomanams. Pastarieji dažniausiai pasigauna dvi infekcijas: ŽIV ir hepatitą C.

Šiuo virusu užsikrėsti galima per bet kokias medicinines intervencijas (jei naudojamos nevienkartinės priemonės ar jos nepakankamai dezinfekuotos), kosmetikos kabinete (atliekant manikiūrą, pedikiūrą). Prie didesnės rizikos grupės priklauso ir gydytojai, medicinos personalas.

Nemaža grėsmė susirgti hepatitu C ir darantis tatuiruotes. Pasak profesoriaus A.Laiškonio, su pirmo kurso medicinos studentais atlikti tyrimai parodė, kad tarp hepatitu C užsikrėtusių žmonių 8 kartus buvo daugiau tų, kurie turėjo tatuiruotes.

Retai virusas perduodamas lytiškai, per buitį. Viena iš profilaktinių šios ligos priemonių – asmeninė higiena. Rekomenduojama nesinaudoti svetimais higienos įrankiais.

Anot profesoriaus A.Laiškonio, Lietuvoje jau yra modernių būdų ištirti donorų kraują, todėl nėra galimybės užsikrėsti jį perpilant.

„Tačiau mes turime „uodegų“. Dabar dažniausiai hepatitas C nustatomas tiems žmonėms, kuriems prieš 10–15 metų buvo perpiltas kraujas arba tuomet buvusiems donorams dėl prastai sterilizuotų instrumentų. Kai buvo patikrinta Vilniaus kraujo perpylimo tarnyba, buvo rasta daug užkrėsto kraujo, jis buvo sunaikintas“, – sakė Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytojas.

Anot infektologų, prieš penketą metų donorų kraujui tirti pradėta taikyti nukleino rūgščių metodika. Pagal ją gali būti tiriamas individualus kraujo mėginys ir sumaišytas kelių ar keliasdešimties donorų kraujas. Gydytojai sako, kad tiriant sumaišytą mėginį išauga galimybė, kad hepatito C virusas nebus sugautas. Todėl infektologai siekia, kad nukleino rūgščių tyrimas būtų atliekamas tik individualių mėginių.

KOMENTARAS

Jekaterina Sizova, Nacionalinio kraujo centro direktoriaus pavaduotoja medicinai

Imdami donorų kraują visais etapais naudojame tik vienkartinę įrangą. Todėl nėra jokios galimybės užkrėsti. Nacionalinis kraujo centras turi modernią laboratoriją, kurioje kiekvieno donoro kraujo mėginys visada tiriamas atskirai, donorų kraujas nemaišomas. Taip tiriame nuo 2005 metų. Todėl ir perpilant kraują užkrato išvengiama. Tačiau yra tokia aksioma, kad kraujas niekada nebus 100 proc. saugus, nes yra „lango“ periodas – laikotarpis nuo užsikrėtimo iki to laiko, kai jau galima nustatyti infekciją.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis

Autoriai: Vida Tavorienė

Komentarai (1)