Radijo teleskopai užfiksavo „galaktikų kanibalizmą“
(1)
Radijo teleskopų pagalba astronomams pavyko stebėti iki šiol nematytą reiškinį, kaip super didelė juodoji skylė su milžinišku „apetitu“ siurbia į save kaimyninės galaktikos medžiagas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Pasirodo, „kanibalizmu“ užsiima taip vadinamos Seiferto galaktikos. Tai galaktika su aktyviu branduoliu, į erdvę spinduliuojančiu didelio intensyvumo plataus diapazono spindulius (paprastai radijo bangų ir infraraudonųjų spindulių). Šios galaktikos dažnai yra spiralinės, turinčios mažą ir šviesų branduolį. Branduolio spektre matomos stiprios ir plačios emisijos linijos, kurios rodo, kad iš Seiferto galaktikos branduolio karštos dujos sklinda kelių tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Seiferto vardas galaktikoms suteiktas jų atradėjo garbei – 1943 metais jas pirmą kartą pastebėjo K. Seifertas.
Kuo gi ypatingas Seiferto galaktikų branduolys? Manoma, jog jame yra super didelių juodųjų skylių, kurios milžinišku greičiu įtraukia aplinkines medžiagas – įgreitėjusios iki sunkiai suvokiamo greičio medžiaga įkaista ir ima spinduliuoti bangas, kurias ir fiksuoja Seiferto galaktikų tyrinėtojai. Tiesa, visa tai tik teorija, be to, iki šiol turėjusi vieną siselę mįslę. Pasirodo, jog dauguma galaktikų centruose turi super dideles juodąsias skyles, tačiau aktyvus spinduliavimas vyksta tik nedaugelyje iš jų – būtent vadinamosiose Seiferto galaktikose.
Kuo Seiferto galaktikos išsiskiria nuo kitų, turinčių tokias pat didžiules juodąsias skyles? Šis klausimas ilgai kankino astronomus – viena iš pagrindiniu hipotezių skelbė, jog kai kurių galaktikų centre esančios juodosios skylės gali pritraukti kaimyninių galaktikų medžiagas ir taip papildyti siurbiamos materijos kiekį. Padidėjęs įsiurbiamos medžiagos kiekis paaiškintų žymiai stipresnę spinduliuotę, tačiau ilgą laiką tyrinėtos Seiferto galaktikos optiniame diapazone neleido aptikti jokio panašaus proceso.
Pagaliau mokslininkai nusprendė šias galaktikas patyrinėti radijo diapazone. Pasinaudoję VLA radijo teleskopais ir patyrinėję Seiferto galaktikas jie pagaliau aptiko įrodymų, patvirtinančių iškeltą hipotezę apie galaktikų „kanibalizmą“.
Norėdami įsitikinti stebėjimų teisingumu, mokslininkai vienu metu tyrinėjo iš karto kelias Seiferto galaktikas ir visur aptiko charakteringas radijo bangas, skleidžiamas vandenilio – tarpžvaigždinių dujų, intensyviai tekančių nuo kaimyninės galaktikos link Seiferto galaktikos centro. Tuo tarpu stebint tradicines galaktikas, nieko panašaus nebuvo pastebėta. Tai leido mokslininkams padaryti išvadą, jog galaktikos branduolio aktyvumas priklauso nuo to ar yra kaimynystėje santykinai nedideliu atstumu kita galaktika, kurios medžiagas jis gali susiurbti. Pastaroji išvada pilnai atitiko jau minėtą hipotezę, kaip susidaro Seiferto galaktikos.