Ankstesnių stebėjimų metu dvinarėje žvaigždžių sistemoje WZ Sagittae nepastebėtas joks išorinis dulkių diskas. Žodžiu, tai buvo įprastinė dviejų žvaigždžių sistema, pilnai atitinkanti kompiuterinius modelius. Tačiau NASA „Spitzer“ infraraudonuoju kosminiu teleskopu gauti duomenys patvirtino, kad šis objektas yra gerokai sudėtingesnis negu iki šiol manyta. Naujasis atradimas gali turėti įtakos visiems Visatos tyrimams – nuo supermasyvių juodųjų skylių iki planetų susiformavimo ir prieversti mokslininkus perdaryti dabartinius tokių Visatos objektų modelius.

JAV dėstytojai ir studentai, bendradarbiaudami su Kalifornijos Spitzerio mokslo centro ir Arizonos valstijoje, Tucsone, įsikūrusios Valstybinės optinės astronomijos observatorijos mokslininkais, atrado nuostabius su WZ Sagittae sistema susijusius faktus. Tyrimų duomenys pristatyti 211-ajame Amerikos astronomijos draugijos susitikime Austine, Teksase.

WZ Sagittae sudaro dvi žvaigždės, besisukančios viena apie į kitą. Pirmoji yra tanki mirusi žvaigždė baltoji nykštukė, o antroji – mažos masės rudoji nykštukė. Baltosios nykštukės yra Žemės dydžio, tačiau jų masė prilygsta Saulės masei. Be to, šioms nykštukėms būdinga stipri gravitacinė trauka. WZ Sagittae sistemoje esanti žvaigždė baltoji nykštukė naudodama savo gravitacinę jėgą iš savo kaimynės per sekundę pasisavina trilijoną kilogramų. Šitoks „draugiškas“ elgesys gali sukelti efektingus reginius. Kaupiantis medžiagai, galų gale įvyksta toks galingas termobranduolinis sprogimas, kad paprastai blankią žvaigždę galima matyti per žiūronus. Tokie sprogimai įvyksta kas keletą dešimtmečių. Paskutinis sprogimas užfiksuotas 2001 m. Tradicinė tokios sistemos struktūra pavaizduota kairiojoje iliustracijoje.

WZ Sagittea sistemoje esančios dvi žvaigždės periodiškai praskrieja užtemdydamos viena kitą (tai visiškai atitinka pradinį sistemų modelį). Matomoje šviesoje užtemimas trunka tik 8 min., tačiau „Spitzer“ detektuojamoje infraraudonojoje šviesoje užtemimas truko ilgiau negu 20 min. Kodėl toks skirtingas laiko tarpas? Norėdami aptikti šaltų dujų ir dulkių, astronomai ištyrė infraraudonąją spektro sritį, tačiau didelis dulkių debesis užtemdė vaizdą. Vadinasi ši sistema nėra tokia "graži" kaip pavaizduota kairėje iliustracijoje - jos tikrasis modelis labiau panašus į dešinįjį piešinuką, kuriame aiškia matyti išplitęs didžiulis dulkių diskas.

Anot astronomo Steve’o Howello, Austine pristačiusio mokslininkų komandos tyrimų rezultatus, šis atradimas gali turėti svarbių implikacijų. Tai reiškia, kad diskų galima rasti planetas formuojančiose sistemose ar aplink galaktikų centruose esančias supermasyvias juodasias skyles. Iki šiol astronomai, tyrinėdami iš esmės skirtingas sistemas, naudodavo tuos pačius kompiuterinius modelius, kurie nevertindavo tokio dulkių disko egzistavimo. Taigi dulkių debesies buvimas galėjo ir vis dar gali paveikti tyrimų rezultatus.

Komentarai (0)