Sugalvota sistema, leisianti vaikščioti asteroido paviršiumi (1)
Kol vieni mokslininkai sprendžia naujų pilotuojamų misijų į Mėnulį problemas, kiti mąsto apie dar tolesnius žingsnius – kelionę į Marsą arba net į asteroidą. Būtent taip – asteroidai irgi tapo galimų astronautų misijų objektais. Tačiau su jais dar daugiau bėdų, nei kad su Mėnuliu – maža gravitacija palengvina kosmonautų pakilimą nuo paviršiaus, tačiau tuo pačiu nepaprastai apsunkina judėjimą paviršiumi. Ir štai visai nesenai Ian Garrick-Bethell ir Christopher Carr iš MIT pristatė idėją, kaip žmonėms bus galima judėti asteroido paviršiumi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jeigu manote, jog kelionė į asteroidą apskritai yra absoliuti fantastika, tuomet klystate – apie tokios kelionės galimybes NASA specialistams mokslininkai prakalbo dar šių metų pavasarį. Mokslininkai įsitikinę, jog dabartinis technikos lygis tai leidžia padaryti. Jie netgi detaliai aprašė, kaip tokia misija galėtų įvykti.
Visgi tuomet judėjimo problema asteroido paviršiumi paliesta labai paviršutiniškai. Tačiau tai labai aktualus klausimas, pabrėžia Carr. Jeigu asteroido diametras viršija 8 km, tuomet astronautui nestipriai pašokus į viršų, jis dar bus pritraukiamas atgal. Tačiau mažesnio skersmens asteroidai jau nebeturi tokios traukos jėgos ir bet koks šuoliukas į viršų reikš negrįžtamą skrydį į atvirą kosmosą.
Tačiau net ir tuo atveju, kuomet gravitacija yra pakankama, kad po nedidelio šuolio nors ir lėtai, bet pavyktų sėkmingai sugrįžti, jos vis tiek bus per mažai, kad žmogus galėtų vaikščioti. Netgi Mėnulio paviršiuje žmonėms būdavo sunku judėti, nors jo gravitacinis laukas nepalyginamai didesnis už asteroidų. Garrick-Bethell aiškina, jog „asteroido paviršiuje jūs negalite prie nieko prisiliesti, jei nenorite save nuskraidinti nauja trajektorija arba tiesiog įsisukti apie savo ašį“.
Dalis žmonių įsitikinę, jog astronautai galės tiesiog prisitvirtinti prie asteroidų paviršiaus, tačiau tai visiškai neįmanoma, jei jis purus ir birus. Netgi bandant įsmeigus į paviršių kuolus, pajudėjus jie lengvai išsitrauktų – panašiai kaip iš puraus smėlio.
Vietoj to autoriai siūlo prieš išsilaipinimą paleisti automatiškai arba rankiniu būdų valdomą nedidelę raketą, kuri skrisdama aplink asteroidą iš paskos vyniotų virvę ir šitaip apjuostų visą asteroido paviršių.
Astronautai gi galėtų prisitvirtinti prie šių virvių su karabinais ir neilgais trosais. Arba su sistema, pavaizduota paveikslėlyje – ji leistų supaprastinti judėjimą. Sistema nesudėtinga, bet autorių nuomonę efektyvi – skafandro šonuose įtvirtinti standžiai besilankstančios šynos, o pro jų galuose esančius žiedus pravestos virvė spaustų skafandrą prie paviršiaus.
Tokia sistema leistų astronautams judėti po visą paviršių ir rinkti reikiamus mėginius. O jei pro žiedą einantis trosas įsmigs į purų asteroido paviršių, tai kosmonautai bent jau liks vienoje vietoje ir neišskris į atvirą kosmosą. Tiesa, tuomet iškyla problema, kaip teks sugrįžti į laivą, bet tai lengviau išsprendžiamas klausimas, nei astronauto „žvejyba„ atvirame kosmose.
Siūlomą sistemą autoriai detaliai aprašė žurnale Acta Astronautica.
Pagal: Придумана система для ходьбы по астероиду