Žemės branduolys sudarytas iš Rubiko kubo gardelių?  (0)

Kas slypi mūsų planetos centre? Atmetus įvairias sąmokslo teorijas, ten galime ieškoti Žemės branduolio – geležies ir nikelio lydinio struktūros, turinčios heksagonalinę gardelę. Teorija paremta daugiau empiriniais skaičiavimais ir netiesioginiais tyrimų rezultatais. Tačiau ši teorija turi tam tikrų trūkumų ir nesugeba paaiškinti kai kurių eksperimentų rezultatų. Tad nekeista, jog atsiranda naujų, patikslinančių Žemės branduolio struktūrą teorijų. Vieną iš jų pristatė ir net empyriškai įrodė profesorius Börje Johansson kartu su savo kolegomis iš Švedijos karališko technologijų instituto (Royal Institute of Technology) ir Upsalo universiteto (Uppsala Universitet).


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Koks pagrindinis heksagonalinės struktūros Žemės branduolio teorijos trūkumas? Pasirodo, ji niekaip negali paaiškinti fenomenalaus reiškinio – kodėl elastinės bangos per Žemės branduolį praeina žymiai greičiau ta krytimi, kuri yra lygiagreti Žemės sukimosi ašiai, negu kad bangos, sklisdamos krytimi, lygiagrečia ekvatoriui. Prie tokių temperatūrų ir tokio slėgio, kuris yra Žemės branduolyje, pritaikius dabartinę branduolio teoriją nieko panašaus į tokią anizotropiją (medžiagos savybių skirtumas priklausomai nuo krypties) neturėtų būti. Tačiau eksperimentai rodo ką kitą.

Galimą tokio reiškinio paaiškinimą profesorius Börje Johansson pateikė dar 2003 metais, pristatęs teoriją, jog mūsų planetos branduolys yra kristalas su specifine kristaline gardele. Tuomet profesoriaus publikuotame straipsnyje buvo pateikti skaičiavimai, parodantys kaip branduolio anizotropinės savybės gali priklausyti nuo jo kristalinės struktūros.

Pagal šią teoriją, Žemės branduolys yra sferinės formos kristalas, sudarytas iš gardelių, kurių kampuose yra po atomą, o gardelės centre yra dar vienas atomas. Tokios gardelės forma primintų Rubiko kubą – panašiai tokį, kokį nupiešė dailininkas straipsnio iliustracijoje (aišku, čia pavaizduota tik viena gardelė – visas branduolys yra sferinės formos). Ši teorija ilgą laiką buvo vertinama labai atsargiai, o dabar profesorius su savo kolegomis pateikė naujus netiesioginius įrodymus – mokslininkai sudarė kompiuterinį Žemės branduolio modelį ir pabandė modeliuoti jo savybes priklausomai nuo gardelės struktūros.

Kompiuteris apskaičiavo stipriai tarpusavyje suspaustų keleto milijonų atomų reakciją į sklindančias elastines bangas. Po modeliavimų mokslininkai padarė išvadą, jog jų pasiūlyta kristalinė gardelė yra vienintelė galima struktūros forma, sukurianti tokią pat reakciją į elastines bangas kaip ir stebėta realiuose eksperimentuose.

Profesorius taip pat pažymi, jog didžioji gardelės įstrižainė yra orientuota lygiagrečiai Žemės sukimosi ašiai. Skirtingom kryptim sklindančių bangų greičio skirtumas per 12 % (būtent tiek greitis skiriasi per planetos branduolį skirtingom kryptim praleidžiant elastines bangas) buvo gautas natūriniame Žemės branduolio modelyje (aukštas slėgis ir temperatūra) panaudojant deimantinį kristalą. Tai labai netikėtas rezultatas, įvertinant kristalinės gardelės simetriją.

Jeigu atradimas bus patvirtintas, geofizikams teks nuveikti nemažai darbų. Pirmiausia, turės būti pakoreguotas Žemės branduolio modelis, tuo pačiu teks iš naujo perskaičiuoti temperatūrinį branduolio balansą ir pagaliau planetos magnetinio lauko stabilumą, kuris tiesiogiai priklauso nuo branduolio struktūros.

„Šis atradimas atveria naujas perspektyvas mūsų žinioms apie Žemės praeitį, dabartį ir ateitį“, - tvirtina profesoriaus bendradarbiai.

Savo skaičiavimus ir išvadas mokslininkai
publikavo žurnale Science . Na, o dar kitokią teoriją, tik jau iš sąmokslų teorijos srities, apie tuščiavidurę Žemę galite perskaityti čia.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: