Dirbtinėmis sąlygomis užaugintos žuvys pralaimi natūralią kovą už būvį (0)
Jei augintus upėtakius paleisime į gamtą, pastebėsime, kad jų dauginimąsis yra daug mažiau produktyvus, nei užaugusiųjų laukinėmis sąlygomis. Nors tikros priežastys nėra gerai žinomos, tačiau, kiek pagalvojus jas galima nesunkiai suprasti. Upėtakių tyrimo rezultatai taip pat gali atsakyti į daugelį ankščiau rodos nepaaiškinamų faktų, pavyzdžiai, kodėl kai kurių anksčiau gyvenusių tam tikroje vietovėje rūšių niekaip nepavyksta dirbtinai atkurti ir jie nebeįsitvirtina bendroje ekosistemoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimą Oregono valstijoje atliko Hitoshi Araki, iš zoologijos departamento. Jis Hood upėje nuolat žvejodavo upėtakius. Tarp jų buvo ir upėtakių palikuonių, užaugintų uždarame vandens telkinyje. Natūraliomis sąlygomis šios žuvys neršto metu nuolat migruoja tarp upės ir vandenyno. Kaip ir lašišos, šie upėtakiai kyla upe aukštyn neršti ten kur patys buvo gimę.
Pagavęs ir nuskausminęs šias žuvis, tyrėjas paimdavo maža odos tepinėlį ir analizuodavo jo DNR. Jis palygino ansčiau gyvenusių laukinių žuvų DNR rezultatus su paleistųjų iš uždaro tvenkinio. Po daugelio tyrimų metų, Hitoshi Araki jau galėjo palyginti dirbtinėmis sąlygomis užaugintų upėtakių, kurie paleisti susimaišė su laukinėmis rūšimis, dauginimosi produktyvumą.
Anot rezultatų, kurie publikuoti Sience žurnale, auginti dirbtinėmis sąlygomis upėtakiai yra žymiai silpnesni palyginus su augusiais natūraliai, o jų palikuonių pasaulį išvysta mažiau nei 40%. Manoma, kad visa tai paaiškina genetika – upėtakiai, gyvenę saugioje ir patogioje aplinkoje įgijo tam tikrų mutacijų. Ir tai visiškai suprantama – natūralioje gamtoje silpnesnės žuvys būtų nugaišusios arba neturėjusios galimybių susilaukti palikuonių. Tuo tarpu dabar – priešingi, jos ne tik galėjo lengvai gyventi, bet ir daugintis. Vėliau, po keletos kartų ši augintinių upėtakių rūšis po truputį tampa vis sunkiau ir sunkiau prisitaikanti prie natūralių gamtos sąlygų. Palestos į laisvę, jos susiduria su neįprastomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, kas mažina jų išgyvenimo galimybes ir veisimąsi. Rodos tai ir taip savaime suprantama, tačiau dabar JAV mokslininkų atlikti eksperimentai tai įrodė ir praktiškai.
Ir kokios galimos šių tyrimų išvados? Turbūt jas išmąstyti gali kiekvienas. Visu pirma į tai reikėtų atsižvelgti priimant sprendimus atkuriant tam tikrose vietose nykstančių gyvūnų rūšis. Labai svarbu išsaugoti nykstančias laukines rūšis, nes tuomet kai jos atsiduria ant išnykimo ribos ir norint jas atkurti į gamtą paleidžiami dirbtinėmis sąlygomis užauginti gyvūnai, tačiau išgyventi jie jau turės dar mažiau galimybių, nei išnykę...
Plačiau: Les truites d’élevage moins fécondes que les sauvages