Pelės gali išnaikinti Gofo saloje perinčius paukščius (video) (0)
Keiptauno universiteto aspirantas Rosas Vanlesas (Ross Wanless) įspėja, kad pietų Atlante esančioje Gofo saloje plėšrios pelės kelia rimtą grėsmę ten gyvenantiems paukščiams. Dvidešimt dvejoms saloje gyvenančių ir perinčių paukščių rūšims gresia visiškas sunaikinimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Visai nesenai mes rašėme apie Amūrinių leopardų išnykimo grėsmę, o dabar vėl tenka pasakoti panašią istoriją. Tik šįkart apie paukščius, kuriems gresia mirtis graužikų nasruose. Nors istorija, atrodo visiškai kita, tačiau ir šiuo atveju viskas prasidėjo nuo žmogaus.
Istorijos pradžią reikia laikyti, kuomet saloje maždaug prieš 100 metų apsigyveno iš sudužusių laivų ir banginių medžiotojų velbotų išsigelbėjusios pelės (Mus musculus). Patekusios į palankias sąlygas ir neturėdamos natūralių priešų, pelės pradėjo salos užkariavimą. Uždara salos ekosistema neturėjo galimybių kontroliuoti pelių populiacijos sistemą, tad joms atsivėrė žemiškasis rojus. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kas nutinka jei pažeidžiama uždaros ekosistemos pusiausvyra. Kaip pavyzdį galima prisiminti Australiją ir ją užkariaujančias rupūžes. Taip pamažu laukinių paukščių rojus, žalia Gofo sala tampa jų išnykimo priežastimi...
Pati Gofo sala, išsidėsčiusi už 1500 kilometrų nuo pietų Afrikos krantų yra negyvenama, tačiau joje prieglobstį rado daugybė laukinių paukščių. Čia peri 99% Tristano albatrosų (Diomedea dabbenena) ir atlanto audrošauklių (Pterodroma incerta). Dabar, atakuojami įžūlių ir agresyvių graužikų, šie paukščiai per 3 – 4 dešimtmečius gali visiškai išnykti.
Šiandieną išsigelbėjusių pelių palikuonys jau trigubai stambesni už savo protėvius, jų skaičius perkopė milijoną, o racione pagrindinę vietą užėmė paukštiena. Pelių aukomis tampa albatrosų jaunikliai, kurie lizde praleidžia pirmuosius aštuonis savo gyvenimo mėnesius. Ieškodami maisto, tėvai juos ilgam palieka be priežiūros, tuomet pelės ir puola į ataką. Jos atakuoja visu būriu ir pragraužia aukos kūne gilias žaizdas, nuo kurių paukštis per kelias dienas žūva. Tuomet pelės ramiai suėda jo lavoną.
Nors albatroso jauniklis sveria iki 10 kilogramų, o pelės – vos 40 gramų, nuo jų kolektyvinių atakų išsigelbėjimo nėra, nes paukščiai genetiškai „neužprogramuoti“ gintis nuo naujų priešų. Pastaraisiais metais plėšrių graužikų orda sunaikina iki 70% albatrosų jauniklių.
Stebėdamas salos anomalijas, Ross M. Wanless nufilmavo, kaip 10 pelių grupė užpuola albatrosų jauniklį ir jį gyvą ima ėsti...
Ir ką dabar galima padaryti? Įveisti peles gaudančius plėšrūnus? Tačiau tuomet jie patys labai sėkmingai doros paukščius...
Arba imtis madingos šiandien veiklos - genetiškai modifikuoti albatrosus ir kitus paukščius, kad jie imtų gintis nuo pelių?
Turbūt yra dar keliasdešimt galimų idėjų, svarstomų biologų. Bet žmogui retai kada išeina sukurti stabilią ekosistemą. Tad gali būti, jog dar mus pasieks šios salos naujienos.
Parengta pagal: