Mokslininkai privertė žmogaus sielą palikti savo kūną  (14)

Viena iš galimybių, kaip atskirti sielą nuo kūno yra labai paprasta ir puikiai žinoma – žmogui tereikia numirti. Tačiau siela iškeliauja „pasivaikščioti“ ir ne tokiais drastiškais metodais – apie tai labai dažnai kalbama egzoterinėse knygose, aiškinant sakralines keliones, meditacijas ir kitas „pasinėrimo į save“ formas. Tačiau pasirodo, jog tai nėra vien antgamtiški dalykai – kažką panašaus pasiekti pavyko ir mokslininkams.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Autoritetingas mokslo žurnalas „Science“ paskelbė apie sensacingus eksperimentus, kurių pagalba žmonės „išėjo“ iš savo fizinio kūno. Tiksliau sakant, jie savo kūną suvokė kaip svetimą, tuo pačiu manydami, jog tikrasis kūnas yra dirbtinai sukurta iliuzija. Kaip visa tai pavyko? Pradžioje reiktų pasiaiškinti, kaip žmogus suvokia vientisą save.

Sakydami „aš“ paprastai žmonės turi galvoje visa save – nuo fizinio kūno iki savęs suvokimo. Tačiau pradėjus gilintis, kiekvienas iš mūsų pripažįsta, jog tas tikrasis „aš“, atsakingas už jausmus, požiūrį, mintis – nėra nei rankos, nei kojos, nei pagaliau galva – visa tai fizinio kūno dalys, kurias mes pripažįstame ir laikome savomis. Tačiau kodėl jas laikome savomis?

Mokslininkų įsitikinimu, smegenys savo kūną supranta dėka viso komplekso pojūčių, susijusių tarpusavyje ir papildančių vienas kitą. Sakykime, pakeldami ranką mes jaučiame kaip įsitempia mūsų raumenys, tuo pačių akys mato judančią ranką, kitos kūno dalys signalizuoja apie padėties pasikeitimą – žodžių visa neuroninė sistema jums sako tą patį – tam tikru kampu juda jūsų ranka. Dėl to ši ranka ir suvokiama, ir priimama kaip jūsų pačių, o ne svetima. Tačiau kas būtų, jei dalis neuronų informacijos imtų prieštarauti viena kitai? Štai tokiu pojūčių supriešinimu ir paremti moksliniai bandymai atskiriant savąjį „aš“ nuo tikrojo kūno.

Prinstono universitete (Princeton University) neurobiologijos katedroje atlikta serija tyrimų, patvirtinančių, jog sutrikdžius neuroninius impulsus žmogus gali nebeskirti, kur yra jo tikrasis kūnas, o kur tik iliuzija. Pats paprasčiausias ir populiariausias bandymas – taip vadinama „guminės rankos iliuzija“. Eksperimento dalyvis atsisėda prie stalo ir vieną ranką pakiša po stalo paviršiumi taip, kad jos nesimatytu. Tuomet ant stalo tokioje pat pozicijoje, kaip ir tikroji paslėpta ranka, padedamas dirbtinis guminis rankos protezas. Kuomet abi rankos sinchroniškai yra glostomos, eksperimento dalyviui ateina ryškus pojūtis, jog guminė ranka yra jo tikroji. Jeigu per dirbtinę ranką tuo metu trenkiama plaktuku, žmogus krūpteli ar netgi surėkia.

Kodėl žmogus pasimeta savo pojūčiuose ir ima negyvą ir net nepritvirtintą protezą jausti kaip savo tikrą kūno dalį? Todėl kad į smegenys patenka dubliuojanti informacija. Žmogus jaučią, jog jo ranką kažkas glosto, o akys tokiu pat sinchroniškumu stebi, kaip glostoma dirbtinė ranka. Smegenys nemėgsta dvilypės informacijos ir žmogui atsipalaidavus ima traktuoti, jog ši vizualiai matoma dirbtinė ranka yra jo tikroji.

Natūralu, jog mokslininkams iškilo klausimas, ar neįmanoma smegenų apgauti ne tik dėl atskirų kūno dalių, bet bendrai dėl viso kūno. Tam jie panaudojo virtualios realybės akinius, vaizdo kamerą ir medinę lazdelę (žr. iliustraciją). Eksperimento dalyviai užsidėdavo virtualios realybės akinius, kuriuose jie matydavo savo paties vaizdą, filmuojamą su kamera, tik suprojektuotą keliais metrais priekyje. Su medine lazdele liečiant dalyvio nugarą po kiek laiko žmogus „pasimesdavo“ kuris kūnas yra tikrasis – ar tas, kurį jis jaučia, ar tas, kurį mato virtualios realybės akiniais. Pasimetimas būdavo toks stiprus, jog žmonės imdavo jaustis tarsi būtų virtualiame kūne. Tačiau jeigu lazdelės judesiai virtualioje realybėje atkuriami ne sinchroniškai, toks pojūtis nesusidarydavo.

Tokiam efektui pasiekti nebūtini netgi virtualios realybės akiniai. Tereikia turėti manekeną, kurio išvaizda idealiai atitiktų eksperimento dalyvio išvaizdą. Tuomet juos abu sinchroniškai glostant, žmogus tarsi ima suvokti manekeno kūną kaip savąjį. Su plaktuku sudavus manekenui, ant žmogaus odos esantys davikliai fiksuoja žaibišką žmogaus išgąstį. Išaugdavo pulsas, spaudimas ir atsirasdavo šiurpuliai.

Tokius pojūčius gali pajausti ir ilgų meditacijų ar gilaus miego būsenoje esantys žmonės. Tiesiog išsiderinę neuronų signalai sukuria smegenyse savęs suvokimo dviprasmybę, ko smegenys neperneša – jos iš karto stengiasi surasti sprendimą. Pavyzdžiui žmonės, esantys mirties patale arba agonijoje kartais pajaučia, kaip jų vidinis „aš“ tarsi atsiriboja nuo savo kūno ir netgi liaujasi jį suvokti ir jausti. Tačiau tereikia išgirsti kokį nors artimą balsą ar apsižvalgyti po kambarį ir savęs suvokimas sugrįžta. Taigi, smegenims sujungti viską į vieną visumą kartais užtenka mažo impulso.

Taigi, išeitų, jog žmogaus vidiniam „aš“arba jo sielai, visai nesvarbu kokį kūną laikyti savu? Tokiu atveju postžmogus, apie kurį mes jau rašėme straipsnį, nebus didelė moralinė problema? Ar visgi šie tyrimai tik vienas nedidelis žingsnelis į sielos arba vidinio „aš“ pažinimą ir jų rezultatų dar negalima laikyti viską apimančiais ir paaiškinančiais?

Pagal: Ученые заставили душу покинуть тело

Aut. teisės: www.technologijos.lt
(12)
(0)
(10)

Komentarai (14)