Zondo Hinode užfiksuoti Saulės protuberantų šedevrai (Video) (1)
2006 metais į orbitą paleistas Japonijos zondas Hinode sugebėjo nufilmuoti tikrą „šedevrą“, kurio pagrindinė veikėja – Saulė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pats video nufilmuotas dar 2006 metų gale, tačiau mokslininkams jis vis dar įdomus ir aktualus, padedantis iš naujo pažvelgti į Saulės protuberantus ir atskleisti kai kurias jo įdomybes.
„Tai buvo poliarinės Saulės karūnos protuberantas“, - įrašą komentuoja astrofizikas Thomas Berger, - „ji „švystelėjo“ 90 tūkstančių kilometrų ilgio ir 30 tūkstančių kilometrų aukščio plazmos sieną, įkaitintą iki 10 tūkstančių laipsnių“. Norint žvilgtelėti per tokią sieną, tektų sustatyti viena ant kitos keletą tokių planetų kaip mūsų Žemė.
Protuberantas yra karštos plazmos kilpa arba žiedas, iškilęs virš Saulės paviršiaus. Nors yra manoma, kad protuberantai atsiranda dėl Saulės magnetinio lauko pokyčių, tikrieji energijų virsmai, sukuriantys ir išlaikantys protuberantus, vis dar iki galo neištirti.
Tokie protuberantai buvo stebimi ir anksčiau, tačiau dar niekada jie nebuvo užfiksuotos su tokia didele raiška. Būtent ši video medžiaga padėjo atskleisti kai kurias protuberantų savybes. Visų pirma, paaiškėjo, jog tokie procesai yra gana dinamiški. Iki šiol buvo manoma, jog išsviesta plazma yra gana nejudri ir gali kyboti virš Saulės paviršiaus mėnesių mėnesius – tokioje padėtyje ją prilaiko Saulės magnetinis laukas. „Tačiau dabar aišku, jog toks požiūris buvo pernelyg paprastas, - aiškina Thomas Berger. Jūs tiesiog pažiūrėkite į video!”.
Be to mokslininkai atkreipė dėmesį ir į kitas įdomias protuberantų ypatybes. Visų pirma, anksčiau niekas nepastebėdavo keistos formos plazmos „plūpsnių“, išsiveržiančių iš pačios sienos vidurio. Antrą, iš protuberanto viršūnės, kaip iš savotiško fontano, į šalis ištrykšta ilgos ir plonos plazmos čiurkšlės. Tai ne tik keistas ir savotiškai gražus procesas, bet ir gana paslaptingas – pasirodo, plazmos čiurkšlių kritimo greitis yra pernelyg didelis, turint omenyje koks stiprus šioje zonoje yra magnetinis laukas.
Pagaliau, pati plazmos siena nėra tokia vienalytė ir stabili, kaip buvo manoma iki šiol. Ji greičiau primena įvairiausias spirales ir vingius – panašiai kaip garsiame Van Gogo paveiksle „Žvaigždėta naktis“. Įdomumo dėlei galima priminti, jog dauguma Van Gogo darbų yra preciziškai tikslūs matematine prasme. Galbūt ir šis žvaigždėtas dangus nėra vien tik meninės fantazijos vaisius?
Iš viso šito seka viena svarbi išvada – Saulės protuberantai negali būti statiniai. Belieka suprasti, kokiu dėsningumu jų dinamika susijusi su žvaigždės magnetinio lauko svyravimu. Štai tokius vaizdus zondas Hinode filmuoja pastoviai. Jis sugeba pastebėti šimtų kilometrų dydžio detales – įvertinant Saulės dydį, tai labai geras rezultatas. Reikia nepamiršti, jog jo filmuotoje medžiagoje nėra Žemės atmosferos įnešamo triukšmo. Tad sukaupta video biblioteka žavi ne tik estetine prasme, bet ypatingai moksline. Protuberantai Saulės poliuose susiformuoja praktiškai kasdieną. Jie formuoja savotišką žiedą – Saulės karūną, kuri išsidėsto tarp 60 ir 70 laipsnių platumos. Šiomis karūnomis domisi ne tik astrofizikai, bet ir branduolio fizikos specialistai. Juos ypatingai domina magnetinio lauko ir plazmos sąveika – tai viena iš esminių sričių, kurias turės įvaldyti mokslas, kuriant valdomą branduolinę sintezę.