Kinijos archeologai teigia, kad tūkstančio metų senumo miniatiūrinėje pagodoje, rastoje Nandžinge, yra budizmo įkūrėjo Sidhartos Gautamos kaukolės dalis, praneša „The Telegraph“. Pagoda buvo metalinėje dėžėje, rastoje buvusios miesto šventyklos teritorijoje rugpjūčio mėnesį.

Paprastai pagoda yra vadinamas daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai arba stogeliai. Paplitę Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Vietname ir kitose Azijos šalyse.

Daugelis pagodų buvo pastatytos religiniais tikslais, dėl to dažnai yra šventyklų kompleksų dalis arba netoli jų. Tokie pastatai buvo statomi ne tik religiniais tikslais, bet ir teritorijų apžvalgai, taip pat navigaciniams tikslams. Pirmosios kinų pagodos buvo medinės, tačiau kadangi ten laikyti vertingi budistiniai raštai, todėl netrukus jos pradėtos statyti iš akmens. Pirmame aukšte paprastai yra pagrindinis Budos atvaizdas, o kituose aukštuose statulėlių grupės arba centrinė kolona, į kurią yra įmūrytos relikvijos.

Kinijoje esančios tikros pagodos pavyzdys

Archeologų surasta mažytė pagoda tėra tikrųjų statinių kopija. Mokslininkai mano, kad ši keturių aukštų pagoda, kuri yra apie 1,3 m aukščio ir apie 46 cm pločio, yra viena iš 84 tūkst. pagodų, kuriose Ašoka Didysis antrajame amžiuje prieš Kristų įsakė saugoti Budos palaikus.

Kadangi dalis mūsų skaitytojų turbūt nėra įsigilinę į Indijos istoriją ir budizmo religijos šaknis, trumpai jiems priminsime įdomiausias detales.

Budizmo šaknys

Buda (Buddha, sanskrito kalba tai reiškia „nubudęs, praregėjęs, nušvitęs“) buvo realus žmogus, gyvenęs Indijoje apie 563 - 483 m. pr. m. e. (budistinė tradicija nurodo kitas datas: 623-544 m. pr. m. e.). Būsimasis Buda, Sidharta Gautama (Siddhartha Gautama), “tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”, gimė nedidelės Kapilavatsu (Kapilavatthu) valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų (Sakya) giminės valdovo Sudhodanos (Suddhodana) šeimoje. Todėl dar jis vadinamas Buda Šakjamuniu (Buddha Sakyamuni), „Šakjų giminės išminčiumi“.

Mažai kas žinoma apie realų Sidhartos gyvenimą, tačiau tiriant įvarius senovinius tekstus galima atsekti realius Budos gyvenimo faktus.

Mirus motinai, iki septynerių metų berniuką augino jo teta, padedama žindyvių. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidharta Gautama veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidharta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, palieka šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų bei tampa keliaujančiu vienuoliu.

Šešis metus vienuolis Gautama klajoja bendraudamas su išminčiais, atsiskyrėliais, jogais, bando surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau, nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasineria į ilgą išvaduojančią intelektą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), per savo 35-jį gimtadienį bodisatva “galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atranda, kaip išsivaduoti iš tų grandinių. Nuo tada ir imtas vadinti Buda, „Atbudusiuoju“, „Nušvitusiuoju“. Pipalos medis po kuriuo visa tai įvyko irgi nepamirštas: jis imtas vadinti Bodhio medžiu. Sakoma, kad jo atžalos žaliuoja ligi šiol.

Iš pradžių jis net nežinojo, kaip paaiškinti savo atradimą kitiems, abejojo ar suras tinkamų žodžių. Bet galiausiai ryžosi ir pasakė pamokslą penkiems pirmiesiems mokiniams. Nuo tos dienos 45 metus jis mokė savo atrastos Tiesos (Dharmos) visų visuomenės sluoksnių vyrus ir moteris – karalius ir valstiečius, brahmanus (šventikų kastos atstovus) ir neliečiamuosius, palūkininkus ir elgetas, doruosius ir plėšikus – neišskirdamas iš jų nė vieno. Jis nepripažino kastų ir visuomeninių sluoksnių skirtumų ir Kelias, kurį jis skelbė, buvo atviras visiems žmonėms, vyrams ir moterims, kurie tik buvo pasirengę jį suprasti ir juo eiti.

Būdamas aštuoniasdešimties, Buda, apsuptas savo mokinių, paliko šį pasaulį. Tai įvyko giraitėje netoli Kušinagaros (šiuolaikinėje Indijos Utar Pradešo valstijoje). Toliau istorija išsisklaido į kelias versijas – vienur pasakojama, kad miręs Budos kūnas buvo sudegintas, o kremacijos metu vyko antgamtiškų reiškinių. Kitur kalbama apie jo kūno pašarvojimą atskiromis dalimis tarp šventų pagodų. Jeigu Kinų archeologų atradimas tikrai teisingas, tuomet teisinga versija yra antroji.

Budizmas ir Indijos imperatorius Ašoka

Jeigu Budos kūnas iš tiesų buvo išsaugotas daugybėje pagodų, tuomet neišvengiamai tenka prisiminti vieną iš pagrindinių budizmo plėtotojų – Indijos imperatoriaus Ašoko, kurio įsakymu Budos kūnas ir buvo išsaugotas.

Pasinaudojęs Aleksandro Makedoniečio atsitraukimu į vakarus ir neramumais vakarinėse Magadhos periferijose, jis pradėjo užkariavimus, kurių kulminacija buvo sostinės Pataliputros užėmimas ir Nandų dinastijos nuvertimas 322 m. pr. m. e.

Įsitvirtinęs Magadoje, Čandragupta pradėjo karus su Seleukidų imperija ir atėmė jos istorines indų sritis Gandharą ir Kambodžą.

Po Bindusaros valdymo į valdžią atėjo Ašoka, kuris galutinai įtvirtino Maurjų valdžią pietinėje Indijos subkontinento dalyje, o taip pat numalšino sukilimus vakarinėje periferijoje. Ašoka buvo narsus karys. Jam valdant Mauryan valstybė apėmė beveik visą Indiją išskyrus pačius pietus ir pietryčius ir išsiplėtė iki pat Centrinės Azijos. Žymiausias jo karas buvo su Kalinga, nepriklausoma valstybe. 261 m.pr.m.e. jis sutriuškino Kalinga ir 100 tūkst. žmonių buvo nužudyta 150 tūkst. sužeista ir tūkstančiai paimti į vergovę. Nors ją prijungus prie imperijos, pirmą kartą istorijoje Indija buvo labai trumpam suvienyta, tačiau karo žiaurumų vaizdai Ašoką labai sukrėtė. Pasakojama, jog dėl to jis net tapo vegetaru ir atsivertė į budizmą.

Suvienitos Indijos imperija Ašoko valdymo laikais

Atsivertęs visoje karalystėje įvedė budizmą ir į kaimynines šalis (Kašmyrą, Persiją, Ceiloną) siuntė misionierius. Jam valdant budizmas paplito Sirijoje, Egipte, Makedonijoje, Centrinėje Azijoje, Burmoje. Savo idėjas jis vadino Dharma. Tačiau netrukus po Ašokos mirties [jis valdė 37 m.] Mauryan imperija subyrėjo. Po jo per 50 m. buvo 7-i [kiti sako, kad 10] karalių.

Viename iš savo Ediktų, kurio originalą ligi šiol galima perskaityti iškaltą uoloje, budistas imperatorius Ašoka skelbia:

„Niekas neturėtų gerbti vien savo religijos ir smerkti kitų religijas, bet kiekvienas turi gerbti kitų religijas, dėl vienos ar kitos priežasties. Taip darydamas, kiekvienas padės savajai religijai augti ir kartu parems kitas religijas. Veikdamas priešingai, kiekvienas kas duobę savo religijai ir kenks kitoms religijoms. Jeigu kas nors gerbia savo religiją ir smerkia kitas religijas, iš tiesų taip elgiasi, kadangi iš atsidavimo savo religijai galvoja: „Aš šlovinu savo religiją“. Bet tiktai priešingai, taip elgdamasis jis kuo rimčiausiai kenkia savo religijai. Tad santarvė yra gėris: tegu visi klausosi ir būna linkę klausytis kitų skelbiamus religinius mokymus.“ (cit.pagal W.Rahula „What the Buddha Taught“)

Grįžtant prie dabartinio archeologų radinio ir susiejant jį su trumpai aprašyta istoriją, galima spėti, jog pasišventęs budizmo sekėjas Ašoka tikrai galėjo įsakyti išsaugoti Budos kūną kaip šventąją relikviją.

„The Telegraph“ rašo, jog Nandžinge rasta pagoda padaryta iš medžio, inkrustuota sidabru ir auksu, spalvotu stiklu ir gintaru. Ji atitinka kitos Ašokos pagodos, kuri buvo laikoma po Čangano budistų šventykla Nandžinge, aprašymą.

Buvo rastas ir pagodos turinio aprašymas: auksinis karstas, kuriame sidabrinėje dėžutėje guli Budos kaukolės dalis. Nors peršvietus paaiškėjo, kad pagodos viduje tikrai yra dvi metalinės dėžutės, ekspertai kol kas nežiūrėjo į vidų. Šiuo metu pagoda demonstruojama muziejuje.

Komentarai (13)