Magnetaro modelio teisingumą patvirtino orbitinių teleskopų duomenys (2)
Orbitiniai teleskopai XMM-Newton ir Integral jau kuris laikas įdėmiai stebi vienus iš keisčiausių Visatos objektų – magnetarus. Paskutiniai stebėjimų duomenys mokslininkus nudžiugino – jie puikiai sutapo su kol kas tik teoriniu magnetarų modeliu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tad nekeista, jog neutroninės žvaigždės matmenys – keliasdešimt kilometrų, o masė svyruoja tarp 1,4-3 Saulės masių. Žvaigždės paviršius dėl mažesnės gravitacijos išsaugo įprastinį materijos pavidalą ir sudaro savotišką ~1 km storio paviršinį geležies branduolių sluoksnį.
Neutroninės žvaigždės spinduliuoja visų bangų ilgių elektromagnetines bangas – nuo radijo iki gama spindulių. Lengviausiai tokio tipo žvaigždės atrandamos pagal periodiškai pasikartojančius radijo bangų impulsus. Dar vienas išskirtinis neutroninių žvaigždžių požymis – labai didelis sukimosi greitis (gali siekti net 300-1000 Hz) ir stiprus magnetinis laukas. Tačiau kai kurių neutroninių žvaigždžių magnetinio lauko stiprumas yra tiesiog neįtikėtinas ir siekia iki 1011 teslų. Tokio stiprumo magnetinis laukas gali nužudyti visą mums įprastą gyvybę kelių tūkstančių kilometrų atstumu, jo įvairaus lygio poveikis pastebimas milijonų kilometrų atstumu. Štai tokios neutroninės žvaigždės yra vadinamos magnetarais.
Magnetarais tampa daug masyvesnės už Saulę žvaigždės. Magnetaro gyvavimo trukmė yra trumpa - magnetinis laukas išnyksta per 10 tūkstančių metų. Jam išsekus, pasibaigia rentgeno ir gama spindulių emisija. Mokslininku manymu mūsų galaktikoje yra virš 30 milijonų tokių savo gyvavimo laikotarpį baigusių žvaigždžių. Dabartiniu metu aktyvių magnetarų yra pastebėta apie 150.
Viršutinis magnetaro sluoksnis susideda iš geležies branduolių – astrofizikų sudarytas modelis teigė, jog dėl didelio magnetinio lauko stiprumo jis gali suktis. Susiformuoja sistema, panaši į įprastinio generatoriaus – laidininkas, besisukantis magnetiniame lauke. Natūralu, jog turėtų formuotis elektros srovė – savotiškas elektronų debesis, judantis magnetaro išorėje. Tekanti srovė sukuria magnetinį lauką, kuris sumuojasi su vidine žvaigždės radiacija ir taip susidaro įspūdingas, bet gyvybę „šienaujantis“ magnetaro spinduliavimas.
Žinoma, šio modelio laboratorinėse sąlygose niekaip nepatikrinsi, tad kol kas tai tebuvo teoriniai samprotavimai. Ir tik dabar mokslininkai, vadovaujami Nanda Rea, gavo duomenis iš orbitinių teleskopų XMM-Newton ir Integral, kuriuose matyti magnetarus supantis elektronų debesis. Taigi, teorinis mokslininkų modelis apie magnetarų struktūrą pasitvirtino – na bent jau pagal išorinio elektronų debesies požymį.