Vienas "geriausių" vėžinių auglių sugebėjimų yra jų mokėjimas pasislėpti nuo imuninės sistemos. Dabar šį "triuką" įveikti galbūt padės naujas imunoterapijos metodas, kurio esmė yra kūno nuosavų gynybinių resursų - imuninės sistemos ląstelių - apmokymas atpažinti ir sunaikinti auglius. Harvardo Universiteto mokslininkai sugalvojo paprastą būdą kaip tai padaryti: ląsteles naujai apmoko specialus polimerinis implantas.

Eksperimentai atliekant tyrimus su gyvūnais buvo ypač sėkmingi - pelių, sergančiu mirtina melanomos forma išgyvenamumas padidėjo nuo 0 iki 90 procentų. Implantą taip pat būtų galima naudoti gydant imuninės sistemos ligas (autoimuninius susirgimus), tokias kaip artritas bei diabetas, be to, potencialiai galima būtų apmokyti kitų tipų ląsteles, įskaitant kamienines ląsteles, kad jos atstatytų kūnui padarytus pažeidimus.

Įprastiniai imunoterapiniai vėžio gydimo metodai yra sudėtingi ir klinikiniuose testuose nepasižymi didele sėkme, teigia implanto kūrimui vadovaujantis Harvardo bioinžinerijos profesorius David'as Mooney. Pirmiausia iš paciento kūno išgaunamos vadinamosios dendritinės ląstelės (imuninių ląstelių rūšis); po to jos paveikiamos cheminiais aktyvatoriais ir specifiniais vėžio antigenais. Tada ląstelės suleidžiamos atgal pacientui, kur (teoriškai) turėtų keliauti iki limfmazgių ir aktyvuoti kitas ląstelių grupes, vadinamąsias T ląsteles, taip apmokant jas atakuoti auglį. Tačiau dendritinės ląstelės yra nepatvarios. Nors toks būdas padidino laboratorinių pelių išgyvenamumą, kilnikiniuose bandymuose su žmonėmis auglių sumažinti taip nepavyko.

"Kai ląstelės transplantuojamos, beveik visos jos žūva, be to nėra galimybių kontroliuoti ką jos daro sugrįžusios atgal", sako Mooney. Dėl šios priežasties jo komanda pasirinko kiek kitokį problemos sprendimo būdą - jie padarė prielaidą, kad galbūt visą procesą pavyks atlikti pačiame paciento kūne.

Mooney kartu su savo kolegomis sukonstravo polimerą,  kuris kūno viduje gali atkartoti lygiai tą patį, kas išorėje daroma įprastinės imuninės terapijos proceso eigoje. Pats polimeras jau ilgai naudojamas medicininiais tikslais (pavyzdžiui, gaminant tirpius siūlus). Pirmiausia jis prie savęs pritraukia dendritines ląsteles - tam išleidžiamas specialus cheminis signalas citokinas (angl. cytokine). Ląstelėms priartėjus jos laikinai "apsigyvena" kempinės paviršių primenančios struktūros skylutėse; per tą laiką jos aktyvuojamos kovai su liga.

Dendritinėms ląstelėms aktyvuoti polimere naudojami du cheminiai signalai. Jos ne tik paveikiamos specifiniais vėžio antigenais - implanto paviršius padengtas DNR fragmentais, kurie savo struktūra yra identiški tipinėms bakterijoms. Ląstelėms sąveikaujant su šiais fragmentais jos tampa ypač aktyvios. "Tai ląsteles priverčia pamanyti, kad jos yra infekcijos centre. Ląstelėms tam reikia laiko, ypač onkologinių susirgimų atveju, kai augliai trukdo imuninei sistemai sugeneruoti stiprią reakciją", aiškina Mooney. Harvardo mokslininkai nustatė, kad stipriai reakcijai sugeneruoti reikalingas toks papildomas imunines ląsteles "erzinantis" veiksnys.

Implantavus polimerą mirtina melanomos forma sergančioms pelėms po oda, gyvūnų išgyvenamumo rodiklis padidėjo iki apytiksliai 90%. Palyginimui įprastinės imunoterapijos (kai ląstelės apdorojamos kūno išorėje) efektyvumas siekia apie 60 procentų, teigia Mooney. Tiesa, mokslininkas polimerinę sistemą kūrė mintyse turėdamas ne tik melanomą. Jis tikisi sukurti panašius implantus ir kitoms vėžio rūšims gydyti. Idealiu atveju tam turėtų pakakti tik polimero nešamo antigeno pakeitimo kitu. Tačiau metodas turėtų tikti ir kitokių rūšių imuniniams sutrikimams gydyti. Pavyzdžiui, skirtingi cheminiai signalai galėtų sumažinti imuninių ląstelių aktyvumą, taip apsaugant transplantuotų organų atmetimą bei gydant autoimunines ligas, tokias kaip 1-o tipo diabetas ir reumatinis artritas, kai imuninė sistema atakuoja normalius sveikus audinius. Mooney tikisi, kad polimerinė sistema galės vienu metu apmokyti skirtingų tipų ląsteles. Kadangi nepatvarios dendritinės ląstelės daug geriau apmokomos kūno viduje, toks pats būdas gali būti efektyvus surenkant ir "perprogramuojant" kamienines ląsteles.

Jei tai pasitvirtintų praktikoje, ląsteles apmokantys polimerai galėtų įveikti kai kurias ląstelių terapijai keliamas teisines kliūtis - implantų naudojimas paprastai greičiau patvirtinamas oficialiai. Šiuo metu Mooney tikisi, kad klinikiniai bandymai dalyvaujant žmonėms prasidės jau netrukus: "Visi komponentai plačiai naudojami ir seniai išbandyti ir yra visiškai saugūs", sako tyrinėtojas. Vienintelis dalykas kurį lieka įrodyti yra tai, ar gydymas bus efektyvus ilgą laiką - ar kūnas vis dar atpažins vėžio ląsteles praėjus mėnesiams ar net metams po polimero implantavimo, kai pats polimeras jau bus suiręs. Dauguma šiomis ligomis sergančių žmonių mirčių įvyksta dėl antrinių auglių, vadinamųjų metastazių, kurie gali atsirasti vos iš vienintelės iš auglio "pabėgusios" ląstelės. Imuninės sistemos ilgalaikis gebėjimas prisiminti ligas sukeliančius agentus yra viena priežasčių, dėl ko tiek daug tikimasi iš vėžio imunoterapinių gydymo metodų. Vieną kartą apmokius ląstelės atpažinti ir atakuoti auglį, imuninė sistema turėtų būti pasirengusi kovoti su naujomis ligos apraiškomis. Mooney sako, kad jie dabar atlieka ilgalaikius tyrimus.

Komentarai (2)