Lietuvos vardas žinomas iš viduramžių kriminalinės kronikos (12)
Ne kartą esame girdėję, kad Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas visai nekilniame kontekste – lietuviai prie savo sienos kažką nudobė. Tačiau šia proga norime jums pateikti visą tikrą istorijos nuotrupą – tokią, kokia ji buvo. Apie tai mums papasakojo prof. Alfredas Bumblauskas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taigi Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. vasario 14 dieną. Tai padaryta Kvedlinburgo analuose, kur pateikta informacija apie tragišką šv. Brunono Kverfurtiečio misijos baigtį. Čia nurodoma, kad „Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11–ais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje (in confinio Rusciae et Lituae) pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 d. (pagal šių laikų kalendorių – vasario 14 d. – T. R.) iškeliavo į dangų.“ Tai ir yra tas istorinis sakinys, kuriame pirmąkart paminėtas Lietuvos vardas.
Lietuvą išgąsdino mirtimi
Lietuva neatsitiktinai paminėta tais metais – 1009 m. į Lietuvą atvyko pirmasis krikščionybės skleidėjas vienuolis, saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974–1009 m.) ir čia buvo nužudytas. Galima sakyti: Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas – Lietuvą. Šiuo požiūriu Lietuvos vardo tūkstantmetis niekuo nenusileidžia, galbūt netgi yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos vardo tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai atsitiktinį Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos vardo tūkstantmetį, ženklinusį sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą.
Misija nebuvo beprasmė
Svarbiausias įvykis išsamiuose šv. Brunono misijos aprašymuose – „karaliaus“ Netimero apkrikštijimas. Taigi šv. Brunono misija prasidėjo kur kas sėkmingiau negu 997 m. tragiškai pasibaigusi šv. Adalberto (Vaitiekaus) misija Prūsijoje – Netimeras pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais.
Netimeras ir jo gentainiai įtikėjo ir buvo apkrikštyti, jis net ketino palikti valdžią sūnui ir prisidėti prie šv. Brunono veiklos. Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai: atskirai gyvenantis Netimero brolis nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą.
Taigi Netimero krikštas 1009 m. – pirmasis krikštas Lietuvoje. Tiesa, tai krikštas, neįgijęs tąsos. Todėl jo negalima lyginti nei su frankų valstybės kūrėjo Chlodvigo krikštu, kurio 1 500 metų jubiliejus buvo minimas 1996–aisiais, nei su Lenkijos valdovo Mieško krikštu 966 m., nei su Vengrijos valdovo šv. Stepono krikštu ir karūnacija 1000 metais. Tačiau vis dėlto Netimero krikštas patvirtina, kad 1009–ieji – ne tik Lietuvos vardynos. Tai – pirmoji tiksli Lietuvos istorijos data, pirmasis tikras Lietuvos istorijos siužetas.
1009 m. Lietuvos visuomenė
Jeigu priimtume tradicinę istorijos versiją, kad 1009–ųjų įvykiai klostėsi prūsų ar jotvingių žemėse, galėtume laukti, kad bus paanalizuoti šv. Brunono misiją aprašantys šaltiniai apie to meto minėtų genčių visuomenę. Tačiau to nedaryta. Į Netimero visuomenę pažvelgta tik šiais laikais.
1009 m. į Lietuvą atvyko pirmoji misija. Šv. Brunonas čia patraukė galbūt dėl to, kad kaimynai žinojo Lietuvą turint valdovą Netimerą. Šiandienos supratimu, Netimeras – ne karalius ir ne kunigaikštis: jis valdo tik vieną iš lietuvių genčių. Jis turi 300 vyrų kariauną – tai nedaug kaip valstybei, bet akivaizdžiai per daug genčiai.
Kad Netimeras valdo nebe gentį, rodytų ir kiti dalykai: jo valdžia paveldima, genties teritoriją jis laiko savo tėvonija (patria) – ji aiškiai apibrėžta ir saugoma. Tai rodytų, kad jau turi būti pradėjusi formuotis genties vado nuosavybės teisė į žemę – didysis alodas. Tiesa, šis procesas prasidėjęs neseniai – vienas Netimero brolis atsidalijęs ir gyvena bei valdo atskirai (taigi šeima gali dalytis genties teritoriją), o kitas brolis tebegyvena kartu. Netimero buveinė vadinama rūmais, jis turi savo stabus, matyt, egzistuoja ir dievų panteonas, ir genties vado valdoma šventykla. Taigi Netimeras dar nelaikytinas valstybės valdovu, tačiau jis – jau daugiau negu genties vadas.
Lietuvai 1009–ieji – tai ne šiais laikais minėti JAV (1973 m.), mongolų (2006 m.) ar Karolio Didžiojo imperijų (2000 m.) atsiradimai. Ši data sunkiai gretintina ir su 966–ųjų Lenkija ar su 1000–ųjų Vengrija – Lietuvos valstybę sukurs tik Mindaugas, o krikštas virs kristianizacija tik 1387 metais. Istorikų nuomone, susiklosčius net palankiausioms aplinkybėms, Netimero Lietuva būtų tapusi valstybe tik maždaug po šimtmečio.
Vis dėlto šios interpretacijos rodytų, kad Lietuva 1009 m. buvo tapsmo iš genties į valstybę kelyje. Taigi Lietuva buvo ne tik atrasta, bet ir atsiradusi. Vadinasi, nebus klaidos – 2009–aisiais reikia minėti ne tik Lietuvos vardo, bet ir Lietuvos tūkstantmetį.
Klupome ir kėlėmės
1040 m. (ar 1044 m., o gal buvo du žygiai?) į Lietuvą žygiavo, ją nukariavo ir privertė mokėti duoklę Kijevo Rusios valdovas Jaroslavas Išmintingasis. Taigi 1009 m. siužete tarsi užkoduotas visas vėlesnis Lietuvos likimas: stojome, kritome ir vėl kėlėmės.
Praėjo du šimtmečiai, Lietuva iš naujo kūrė savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1253 m. trumpai tapusią karalyste, karūnavus pirmąjį valdovą Mindaugą. Nors ir atsisakiusi krikščionybės, vis dėlto vienintelė iš Rytų Baltijos regiono tautų ji atsilaikė prieš kryžiaus žygius.
1387 m. priėmusi krikščionybę, valdant Vytautui (1392–1430 m.), 1410 m. Lietuva galutinai sustabdė Vakarų agresiją Žalgiryje, tapo Vidurio ir Rytų Europos bei lotyniškosios Vakarų civilizacijos dalimi. Tokia ji išliko iki pat 1795 m., kai ją pasiglemžė Rusija. Tačiau XX a. Lietuva dar du kartus (1918 ir 1990 m.) kėlėsi kurdama moderniąją valstybę – Lietuvos Respubliką.
Parengta pagal savaite.lt publikaciją
