Libertas Klimka. Pirmoji politinė baltų sutartis (9)
Vasario 7-oji mūsų krašto įvykių chronologijoje yra svarbi data: 1249-aisiais šią dieną baltų gentys Kristburgo pilyje sudarė pirmąją politinę sutartį su Europos galingaisiais. Galima tai vertinti kaip baltų politinės istorijos pradžią. Tąja sutartimi prūsų gentys, norėdamos išsaugoti savo gyvastį, pasidavė Kryžiuočių ordinui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet tai nebuvo besąlygiška kapituliacija, veikiau, šiuolaikiniais terminais kalbant, integracinis žingsnis į Vakarų krikščioniškąją kultūrą.
Šio istorinio įvykio aplinkybės tokios. 1226 metais vokiečių riterių ordinas, remiamas Vokietijos ir Lenkijos feodalų, įsitvirtino Kulmo žemėje. Pasistatę stiprias mūro pilis, riteriai nuolatiniais antpuoliais niokojo prūsų Pamedės, Varmės, Notangos, Bartos žemes. Tiesiog neduodavo joms atokvėpio...
Šių žemių gentys, nesugebėję sudaryti vieningo pasipriešinimo fronto, buvo priverstos pasiduoti. Tada Ordinas laisvuosius valstiečius ėmė versti baudžiauninkais, kilminguosius – savo kariais.
Neapsikentę šių suvaržymų ir priespaudos, prūsai 1242 metais sukilo. Atkaklią prūsų genčių kovą su Ordinu parėmė Lietuva bei Pamario kunigaikštystė. Tada kryžiuočiai ginklams į talką pasikvietė gudrią diplomatiją. Į Prūsiją atvyko popiežiaus legatas kunigas Jokūbas iš Lježo. Beje, vėliau jis tapo popiežiumi Urbonu IV. Šio diplomato prikalbėtas Pamario kunigaikštis Sventopelkas nutraukė bendradarbiavimą su prūsais. Jiems negalėjo padėti ir Lietuvos valdovas Mindaugas, tuo metu užspiestas priešų iš visų pusių, tarsi lokys medžioklėje šunų. Prūsai liko vienui vieni...
Prūsai buvo priversti sudaryti taikos sutartį, pasirašytą Kristburgo pilyje. Dabar tai Lenkijos Dzežgonės miestelis. Derybų dalyviai, sutarties signatarai buvo popiežiaus legatas, Ordino magistras, Kulmo vyskupas ir Pamedės, Varmės, Notangos žemių prūsų vadai.
Ordinas padarė tam tikrų nuolaidų, žinia, kad įtvirtintų savo valdžią užgrobtose žemėse. Tiems prūsams, kurie priimtų krikščionių tikėjimą ir pareikštų lojalumą Ordinui, buvo garantuota asmens laisvė, teisės naudotis savo turtu, gauti teismų globą, netgi tapti riteriu ar dvasininku.
Taigi iš esmės prūsų kilmingieji vitingai išsikovojo riterių luomo privilegijas. Už tai jie turėjo atsižadėti senojo tikėjimo, mokėti dešimtinės duoklę, stoti Ordino karo tarnybon. Tokia tad kompromiso kaina...
Palaipsniui ji atvedė į etninio tapatumo praradimą.
Sutarties tekstas labai įdomus ir baltiškosios mitologijos tyrinėtojams. Jame kalbama, kokių būtent papročių turi atsisakyti prūsai. Ten įsakmiai rašoma: „Nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų; stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka – ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokiais jie būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų... Prižadėjo jie taip pat nelaikyti savo tarpe tulisonių nei lygašonių – didžiausių melagių ir veidmainių. Jie, nelyginant pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius, nusipelno pragaro kančių, kai kalba apie blogį ir gėrį... Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Tokiomis ir panašiomis melagystėmis jie klaidina žmones ir traukia atgal į pagonių papročius“.
Taip visiškai nenorėdami kryžiuočių raštininkai paliko istorijai liudijimą apie naikinamų baltų genčių dvasinį gyvenimą, religinius įvaizdžius. Ir netgi apie dievybę, teikiančią gamtos malones, - Kurką. O gaila, kad patys prūsų šventikai, tekste minimi paslaptingieji tulisoniai ir lygašoniai, nerašė šventųjų tekstų. Nereiktų dabar mitologijos tyrinėtojams po kruopelytę rankioti žinias iš metraščių, kitų istorinių dokumentų, kuriuos dažniausiai sudarė baltų genčių priešai.
Gi be senosios mitologijos ir prigimtinės religijos supratimo sunku atskleisti ir daugelio istorinių įvykių priežastis bei jų prasmę, kartu ir baltiškojo etnoso raidą.
