Permatomumas gyvūnijos pasaulyje yra ta savybė, kurios mokslui dar nėra pavykę iki galo išsiaiškinti. Nuostabus stiklasparnis drugelis (lot. Greta oto) šią savybę "įvaldęs" itin aukštu lygiu - didžioji jo sparnų dalis yra beveik visiškai skaidri.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
'Greta oto' gali pasirodyti tarsi senovinis vardas, tačiau iš tiesų tai yra vieno egzotiškiausių ir mažiausiai ištyrinėtų mūsų planetos drugelių mokslinis pavadinimas. Vabzdys išpopuliarėjo dėl to, kad iki 6cm pločio siekiantys jų sparnai yra beveik visiškai permatomi, t.y. stebėtojas gali matyti kiaurai juos.
Angliškai šis gyvūnas vadinamas stiklasparniu drugeliu - ' glasswing butterfly'. Ispaniškai jis vadinamas ‘espejitos', kas pažodžiui išvertus reiškia 'maži veidrodėliai'.
Atidžiai įsižiūrėjus į Greta oto galima pastebėti atskiras permatomas zonas, kurias viena nuo kitos skiria spalvotos sparnų gyslos. Daugumos kitų drugelių sparnai yra padengti spalvotais žvyneliais, kurių sudaromas raštas dažnai skirtas grobuoniams atbaidyti. Stiklasparnis drugelis savo saugumą užtikrina visiškai kitu keliu, kurį jis ištobulino per ilgus tūkstantmečius. Padedamas permatomų sparnų jis tampa beveik nematomas - vietoj to, kad grobuonis gąsdintų, jis nuo jų pasislepia. Jį aptikti galima tik pagal tamsaus atspalvio (dažnai oranžinio) sparnų kontūrus. Jei ne šie kontūrai, žmogaus akiai gyvūnas būtų beveik nepastebimas.
Gyvūnijos pasaulyje sutinkamo permatomumo mokslas kol kas negali pilnai paaiškinti. Norint naudotis tokia savybe, biologinis audinys turėtų neabsorbuoti šviesos ir jos nesklaidyti. Pavyzdžiui, žmonės permatomi tapti negali, kadangi jie yra sudaryti iš skirtingais šviesos lūžio rodikliais pasižyminčių cheminių junginių. Stiklasparnio drugelio sparnai turėtų pasižymėti tokiu pačiu lūžio rodikliu visame savo plote ir per visą savo storį, kadangi kitaip nepavyktų užtikrinti jų permatomumo. Manoma (kol kas tik hipotezės lygmenyje), kad sparno paviršius padengtas mažytėmis iškyšomis, kurios yra tokios mažos, kad jas galima vadinti submikroskopinėmis. Jos pasižymi tokiu pačiu šviesos lūžio rodikliu ir dėl to nesklaido šviesos.
Kaip ir daugelis drugelių, ši šis gyvūnas išoriškai atrodo labai trapus, tačiau bandę juos veisti nelaisvėje teigia, kad Greta oto yra palyginti lanksti rūšis, o jų sparnai ne silpnesni nei kitų jų giminaičių. Savo gimtinėje Pietų Amerikoje jie yra gan paplitę, tačiau šansai juos sutikti kitose pasaulio vietose yra minimalūs.
Jei norite pamatyti šiuos ‘mažučius veidrodėlius' laukinėje gamtoje, jums tektų vykti į kelionę - tam puikiai tiktų bet kuri Centrinės Amerikos dalis nuo Meksikos iki Panamos. Šie vabzdžiai veisiasi drėgnuosiuose miškuose, apatinėje jų dalyje, minta įvairiausių šiuose miškuose augančių gėlių nektaru, tačiau giminės pratęsimo - kiaušinėlių dėjimo klausimu jis yra palyginti išrankus.
Stiklasparnis drugelis kai tik įmanoma savo kiaušinelius deda ant ‘Cestrum' genties augalų (šiems augalams gimininga yra šunvyšnė ir durnaropė), kurių visos dalys yra ypač nuodingos. Šviesiai purpurine ir raudona spalvomis pasipuošę vikšrai perspėja galimus grobuonis, todėl šiuo užkandžiu visiškai nesižavi nei paukščiai, nei kiti gyvūnai. Augaluose esančios azoto pagrindu sudarytos natūralios nuodingosios medžiagos - alkaloidai - dalinai išlieka ir susiformavusio drugio kūne, kas taip pat padidina jo saugumo lygį.
Daugelį valandų trunkantis poravimasis paprastai prasideda ankstyvą vidudienį. Patinai konvertuoja dalį šių alkaloidų į feromonus, kuriais vilioja pateles. Stiklasparniai drugeliai taip pat žinomi savo ilgomis migracijomis, be to, prieš poravimąsi patinėliai kolektyviai būriais demonstruoja savo geriausias savybes, o patelės veliau iš būrio išsirenka dominuojančius ir vizualiai patraukliausius patinėlius.