Nuo gegužės vidurio Lietuvoje jau nebelieka visiškos tamsos, todėl silpnų giliojo dangaus objektų stebėjimas taps kiek sunkesnis, tačiau ryškesni objektai, tokie kaip Mėnulis ar planetos – bus taip pat lengvai prieinami, o turint omeny atšylančius orus, jų stebėjimas bus dargi komfortiškesnis, nei ankstesniais mėnesiais.

O šią gegužę planetų stebėtojai turės ką veikti: pirmaisiais vakarais dar galima pasigauti jau baigiantį sudilti Merkurijų, Saturno žiedai atrodys bene geriausiai šiais metais, o rytais į dangų kops Jupiteris ir Venera.

Gegužės pirmosios vakare neįmanoma bus nepastebėti aukštai pietvakarių danguje šviečiančio Mėnulio, kurio apšviesta dalis bus lygiai pusė. Tai reiškia, kad šiuo metu jo fazė keičiasi iš jaunaties į priešpilnį. Užmetus akį su žiūronu aiškiai pasimatys krateriai – šiuos Mėnulio “netobulumus” pirmą kartą pamatė Galilėjus 1609 metais. Teleskopo pirmo panaudojimo dangui pažinti 400 metų sukakties proga šie metai ir yra paskelbti Tarptautiniais Astronomijos Metais.

Prie Mėnulio grįšime kiek vėliau, o kol kas pabandykime susirasti Merkurijų, nes jo matomumas nuo šiol vis trumpės. Jį rasti nėra labai sunku – tereikia turėti neužstotą šiaurės vakarų horizontą ir, nuo Saulės laidos praėjus nepilnai valandai, pradėti ieškoti jo kelių laipsnių aukštyje tiesiai po Kapela. Pastaroji tuo metu jau labai aiškiai šviečia šiaurės vakaruose, tik žymiai aukščiau, ir pasitarnaus kaip puikus orientyras. Žinoma, turint žiūroną, paieškos taps lengvesnės, o taip pat bus galima pamatyti ir visai šalia Merkurijaus – pusantro laipsnio dešiniau – esantį Sietyno padrikąjį spiečių. Jei pavyks į Merkurijų nukreipti teleskopą, pamatysite kažką panašaus į mažytį jauno Mėnulio pjautuvėlį, vos 9” kampinio skersmens, t.y., 200 kartų mažesnio už Mėnulį.

Jau po keturių dienų Merkurijaus ryškis nukris nuo 1 iki 2, o leisis jis dar greičiau, tad plika akimi jį pamatyti taps sudėtinga. Geriausias 2009-ųjų vakarinis Merkurijaus pasirodymas pasibaigs.

O štai Saturnas kol kas dar trauktis niekur neketina ir visą mėnesį puikiausiai matysis pietuose-pietvakariuose Liūto žvaigždyne, ryškumu šiek tiek aplenkdamas šviesiausią Liūto žvaigždę – Regulą. Mėnesio viduryje Saturnas pakeis judėjimo aplinkinių žvaigždžių atžvilgiu kryptį ir pradės judėti į rytus. Pažvelgus į jį per bet kokį teleskopą, iškart lengvai bus galima pamatyti jo žiedus. Tiesą sakant, žiedus pamatė dar Galilėjus, bet jo teleskopo kokybė buvo pernelyg prasta, tad jam žiedai atrodė kaip “rankenėlės”. Tik po kelių dešimtmečių žiedus aiškiai pamatė olandų astronomas K. Hiuigensas.

Gegužės mėnesį Saturno žiedai pasvirę į mūsų regėjimo plokštumą 4 laipsniais – tai nėra daug, tačiau tai kol kas didžiausias kampas nuo praėjusio rugsėjo, ir tie, kas stebėjo Saturną prieš keletą mėnesių, iškart pastebės šį pokytį. Birželio mėnesį žiedai vėl pradės siaurėti, kol vasaros pabaigoje pasisuks tiksliai briauna. Deja, Saturno be žiedų mes neišvysime, kadangi tuo metu jis bus anapus Saulės.

Saturno žiedai nuo krašto iki krašto tęsiasi 42”, o tai yra dvigubai daugiau nei planetos disko 19” kampinis skersmuo. Artėja taip vadinama rytinė Saturno kvadratūra (ji įvyks birželio pradžioje, kai planeta bus lygiai per 90° nuo Saulės), todėl dabar galima bus aiškiai matyti Saturno disko šešėlį, metamą ant žiedų. Atrodys, kad žiedai vienoje vietoje tarsi nutrūksta, taip ir nepasiekdami planetos disko. Atkaklesni stebėtojai, turintys didesnius teleskopus, gali pabandyti įžiūrėti Kasinio plyšį, bet šiaip jau jis taps lengviau matomas tik tada, kai žiedai atsiskleis didesniu kampu.

Praktiškai bet kuriuo momentu, pažvelgus į Saturną, kažkur netoliese matysis “žvaigždelė” – ne kas kita, kaip didžiausias jo palydovas Titanas. Turint 15cm ar didesnį teleskopą ir įdėmiau įsižiūrėjus, galima bus aptikti dar keletą silpnesnių palydovų, kurie kiekvieną kartą būna vis kitose vietose Saturno ir vienas kito atžvilgiu. Vidurnaktį iš gegužės 15-os į 16-ą visai šalia Titano bus Rėja ir Dionė – visa trijulė bus išsirikiavus eilute, statmena Saturno žiedams.

Maždaug tuo metu, kai Saturnas leisis vakaruose, pietryčiuose pasirodys didžiausia Saulės sistemos planeta – Jupiteris. Jis švies ryškiau už bet kokią žvaigždę, tad rasti bus visai nesunku, turint neužstotą horizontą. Tiesa, jis nepakils aukštai, iki geresnių sąlygų jam stebėti teks palūkėti dar porą metelių, bet pagrindines jo atmosferos detales – ekvatorines juostas – neturėtų būti sunku įžiūrėt pro teleskopą. Taip pat nesunkiai galima bus pamatyti keturis ryškiausius jo palydovus, atrastus Galilėjaus (todėl jie dar vadinami galilėjiniais). Jei šalia nebūtų Jupiterio, šiuos palydovus būtų galima įžiūrėti plika akimi. Jupiterio palydovai taip pat nenuilsdami keičia savo padėtis, ir kartais būna, kad trumpam vienas kitą uždengia. Gegužės mėnesį bus galima stebėti tris tokius uždengimus, dar vadinamus okultacijomis. Štai gegužės 7d. 3h56m – 4h00m Ijo uždengs Europą. Penkiolika minučių prieš ir po okultacijos tarp palydovų bus apie 6” kampinis atstumas, taigi teleskopu juos bus galima atskirti. Kiti du įvykiai: gegužės 23d. 3h37m Europa uždengs Ganimedą, o gegužės 27d. 3h53m Europa okultuos Ijo, tarsi atsikeršydama už tai, kad prieš 20 dienų pati buvo uždengta.

Neturintys teleskopo gegužės 17-os ryte galės tiesiog pasigrožėti vaizdu plika akimi, mat tada netoli Jupiterio bus Mėnulis.

Jupiteris šį mėnesį “dalinasi” Ožiaragio žvaigždynu su kita planeta – Neptūnu. Pastarąjį galima įžiūrėti pro žiūronus, tik nepatyrusiam stebėtojui labai nesunku pasiklysti tarp žvaigždžių, taip ir neišsiaiškinus, kuri iš jų yra tas Neptūnas. Kur kas lengviau jį identifikuoti bus gegužės 25 d. paryčiais, kai Neptūnas bus tik per pusę laipsnio (Mėnulio pilnaties atstumu) šiauriau Jupiterio. Panašiu atstumu nuo Jupiterio, tik į vakarus, bus plika akimi matoma žvaigždė Ožiaragio Miu (nors žemai prie horizonto ir brėkštant jos gali ir nepavykti įžiūrėti). Visa ši trijulė sudarys beveik statųjį lygiašonį trikampį su Jupiteriu stačiojo kampo viršūnėje. Keliomis dienomis anksčiau, gegužės 20-ąją, Jupiteris kaip tik bus vos per kelias kampines minutes nuo tos žvaigždės.

Uranas teka kone valanda vėliau, nei Jupiteris su Neptūnu, ir surasti jį Žuvyse jau švintant nebus labai lengva. O nusprendus tai padaryti, turbūt geriausia būtų bandyti 20 d. paryčiais, kai netoliese švies Mėnulio delčios pjautuvas.

Venera su Marsu vis dar atkakliai nenori geriau pasirodyti, pateka jau prašvitus ir būna dar labai žemai. Marsas bus apie 1 ryškio, todėl šviesiame ryto danguje jį rasti bus sudėtinga, teks dar palūkėti iki geresnių jo stebėjimo sąlygų. O štai Venera – iš planetų pati ryškiausia, ir netgi tokiomis prastomis sąlygomis ją rasti nėra labai sudėtinga, tereikia neužstoto rytų horizonto. Žvelgiant pro teleskopą, jos fazė gan greitai kis: mėnesio pradžioje bus apšviesta ketvirtis jos disko, o pabaigoje – jau beveik pusė, be to, disko kampinis skersmuo sumažės pusantro karto. Gegužės 21 d. ryte bus galima pasigrožėti 5° aukščiau Veneros šviečiančiu Mėnulio pjautuvu.

Nors Mėnulyje įdomiausia žiūrėti į šalia terminatoriaus esančius kraterius, įdomių dalykų galima rasti ir kitur. Vienas tokių dalykų yra taip vadinamas Vilties ežeras (Lacus Spei). Pasinaudojus Mėnulio atlasu, susiraskite Mesalos ir Merkurijaus kraterius – Vilties ežeras bus kaip tik tarp jų. Kai Saulė pakyla aukščiau virš šios Mėnulio srities (o taip bus mėnesio pradžioje ir pabaigoje), ežeras matysis kaip nedidelė tamsi sritis šviesesniame fone. Tuo pačiu galima palyginti ir minėtų kraterių išvaizdą: Mesalos krateris yra kur kas senesnis ir labiau “susidėvėjęs”, nei Merkurijaus.

Ryškių, matomų pro žiūronus, kometų šį mėnesi nesimatys, jei nebus jokių siurprizų. Tačiau gal pavyks stebėti vienos garsiausių kometų – Halio – dulkeles, sudegančias atmosferoje. Tai yra meteorų srautas, vadinamas Eta-Akvaridais. Aktyvus nuo balandžio 19 iki gegužės 28, bet beveik visą tą laiką meteorų būna mažai, išskyrus savaitę nuo gegužės 3 iki 10 d., o aktyvumo maksimumas numatomas gegužės 6 d. paryčiais. Idealiomis sąlygomis šį rytą būtų galima tikėtis pamatyti iki 60 meteorų per valandą – žinoma, realiai šis skaičius visada kur kas mažesnis (realiai šiaurės pusrutulyje tikimasi, kad bus matoma apie 10). O kelias naktis prieš ir po maksimumo meteorų skaičius turėtų būti maždaug dvigubai mažesnis, apie 30 per valandą. Akvaridų srauto meteorai neretai palieka ilgus pėdsakus, įsirėždami į atmosferą vos ne 70 km/s greičiu.

Balandis džiugino tikrai gražiais orais, tikėkimės, kad ir gegužę saulėtų dienų bei giedrų naktų netrūks!

Parengta pagal Astronomy Magazine, www.calsky.com ir Cartes du Ciel.

Astronomijos mėgėjų klubas "Albireo"

Komentarai (7)