Geležinės uždangos žlugimas turėjo suartinti miestus, tačiau Italijos Goricija ir Slovėnijos Nova Gorica skiriasi kaip žemė ir dangus. Slovėnijos miestas klesti, o Italijos - tik ašaroja prisimindamas senus laikus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė beveik apleista. Joje gali tilpti šimtai mašinų, tačiau stovi tik keli blausiai apšviesti automobiliai. Neskaitant saujelės gretimos picerijos lankytojų, aplink - nė gyvos dvasios. Taksi? Padavėjas susiraukia, lyg būtų išgirdęs visišką absurdą. "Po aštuntos niekur Goricijoje taksi negausi." Tačiau jis pataria pamėginti Slovėnijos pusėje - Nova Goricoje taksistai dirba kiaurą parą.
Jis mosteli į pašiūrę, kuri žymi sienos perėją, ir dar priduria, jog kaip tik čia buvo iššauti pirmi Balkanų karų šūviai 1991 metų birželį. Dabar mašinos pro ją važiuoja be jokios kontrolės. Siena išnyko, tačiau vis tiek labai aiškiai apie save byloja. Kitoje jos pusėje prasideda visiškai kitas pasaulis. Tai - Nova Gorica. Vienoje kelio pusėje esančioje didelėje degalinėje verslas verda 24 val. per parą, kitoje pusėje šviečia neoninė "Casino Fortuna" iškaba.
Visi nori pakliūti į didžiausią Nova Goricos kazino "Perla". Jis pats reklamuojasi kaip didžiausias Europoje. Čia susikalbama itališkai, bet kai tarpusavyje žodeliu persimeta du krupjė, skamba slovėnų kalba. Eurai šlama be paliovos, iš žaidėjų piniginių jie keliauja į kazino iždą, taip pat iš Italijos į Slovėniją. Ir taip visą parą.
Italijos Goricija neatgis iki pat devintos valandos ryto. Jos pagrindinė gatvelė, apsupta viduramžiškų pastatų, atrodo liūdnai. Parduotuvėlių apstu kas keli metrai, bet trys iš keturių uždarytos. Ant vienų durų kabalduoja užrašas "Laimės valanda", tačiau purvinos palangės byloja ką kitą - ji senokai praėjo.
Už Goricijos provincijos ryšius atsakingas Žaliųjų partijos pareigūnas Marko Marini pripažįsta, kad galimybės pražiopsotos, o sienos su Slovėnija atvėrimas šiam miesteliui atnešė daugiau praradimų nei laimėjimų. Ir tai įvyko nepaisant to, kad jokios sienos čia nebūta tūkstantį metų, iki 1947-ųjų, kai po Antrojo pasaulinio karo buvo perbraižytas Europos žemėlapis. Didelė dalis Goricijos atiteko Jugoslavijai. Didžioji, dabar ištuštėjusi, mašinų stovėjimo aikštelė prie pat sienos buvo skirta slovėnams, kurie atvykdavo vienai dienai per geležinę uždangą apsipirkti. Paradoksas, bet tada abi miesto pusės bendradarbiavo kur kas gyviau nei dabar.
Drauge Goricija ir Nova Gorica galėtų tapti tikrai europietiškomis. Tačiau nieko nevyksta. Abu miestus jungiantis autobusų maršrutas yra vienintelė naujovė, atsiradusi po geležinės uždangos žlugimo.
Nova Gorica yra gana naujas miestas, nė vienas jo pastatas nėra senesnis nei 60 metų. Ilgametis Jugoslavijos lyderis Bros Tito pastatė miestą plynoje vietoje. Dabar jame gyvena beveik 12 000 gyventojų - nors ir naujas, tačiau tai nedidelis miestelis. Jo itališkasis kaimynas, Goricija, yra beveik 3 kartus didesnis - jame gyvena virš 36 000 gyventojų. Tačiau gyventojų kiekis nėra pagrindinis rodiklis, nusakantis miesto "gyvybę".
Abu miestai galėtų susijungti. Taip mano Nova Goricos komercijos rūmų vadovė Miriam Bozi, tačiau Silvio Berlusconi partijai dominuojant Goricijos miesto valdžioje tokia tikimybė maža. Per pastaruosius kelerius metus ekonomikos augimas Nova Goricoje siekė 6 procentus. Vienas didelis projektas šiame mieste žlugo, tačiau vietoj jo jau puoselėjamas kitas.
"Mes norime pastatyti piramidę, didesnę nei Cheopso, kurios dvi pusės būtų visiškai padengtos saulės baterijomis, o viduje - Europos aviacijos muziejus. Tai būtų 950 mln. eurų investicija", - dėsto faraoniškus planus komercijos rūmų vadovė, lyg toks milžiniškas projektas būtų savaime suprantamas tokiame mažame miestelyje.
Grįžtant iš Nova Goricos Tarptautine autobusų linija paskutinė stotelė - Transalpinos aikštė. Senais laikais kaip tik per ją ėjo sienos tvora. 2004 metų gegužės 1 dieną joje vyko didžiausia šventė Europos Sąjungos plėtros proga, o jos žvaigždė buvo tuometis Europos Komisijos pirmininkas italas Romano Prodi. Tačiau net šioje aikštėje Goricia negali susitarti su Nova Gorica: italai ją vis dar vadina Transalpinos aikšte, o slovėnai savo pusę perkrikštijo į Europos vienybės aikštę.