Danijos ir Japonijos mokslininkai nustatė, kad prieš maždaug 4 mlrd. metų prasidėjusio vėlyvojo Saulės sistemos planetų „kosminio apšaudymo“ etapo metu Mėnulis labiausiai nukentėjo nuo kometų.

Pasak vieno tyrimo autorių, Nielso Bohro instituto (Danija) profesoriaus adjunkto Uffe Gråe Jørgenseno, kraterius Mėnulio paviršiuje galima pamatyti plika akimi, tačiau dar niekam iki šiol nepavyko nustatyti, dėl kokių dangaus kūnų poveikio jie atsirado.

Ieškodami atsakymo mokslininkai ypač tiksliai išmatavo iridžio, esančio seniausiose Grenlandijos uolienose, kiekį. Šių uolienų amžius siekia maždaug 3,8 mlrd. metų. Žemės plutoje iridžio yra labai nedaug – kadangi jis lengvai jungiasi su geležimi, didžioji jo dalis netrukus po mūsų planetos susiformavimo pateko į Žemės branduolį. Tačiau iridžio koncentracija asteroiduose ir kometose yra palyginti didelė.

Kadangi, kaip manoma, susidūrimo su kitomis planetomis metu kometų vidutinis greitis yra didesnis, nes jos sukasi aplink Saulę labai ištęstomis orbitomis, po smūgio į paviršių susiformavęs nuolaužų ir dulkių debesis vėl išmesdavo didelę iridžio dalį į kosmosą.

Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad Žemę ir Mėnulį „bombarduojant“ asteroidams iridžio koncentracija turėtų siekti atitinkamai 18 ir 10 tūkstančių dalių iš trilijono. Tuo tarpu kometų atveju koncentracija atitinkamai sudarytų maždaug 130 ir 10 dalių iš trilijono. Tyrimo metu eksperimentiškai nustatyta iridžio koncentracija Grenlandijos uolienose buvo 150 dalių iš trilijono, taigi, buvo artimesnė antrajam atvejui. Mėnulio grunto pavyzdžiuose iridžio koncentracija taip pat yra žinoma – ji neviršija 10 dalių iš trilijono.

Įdomu tai, kad pagal teoriją, teigiančią, kad Žemę ir Mėnulį intensyviausiai „apšaudė“ kometos, o ne asteroidai, išeitų, jog per visą tą laiką jos turėjo į Žemę atnešti apie milijardą kubinių metrų ledo. Tai beveik prilygsta Pasauliniame vandenyne šiuo metu esančiam vandens kiekiui.

Tyrimo apžvalga skelbiama „arXiv“ svetainėje.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (3)