Prasidėjus rugsėjui suvirpa ne vieno širdis, nes visi mokėmės - kas ketverius, kas aštuoniolika metų. O dabar mūsų vaikai ir anūkai eina tuo pačiu keliu. Ir džiugu, ir neramu - kaip jiems ten sekasi? Nes nelabai gerai savo vaikus pažįstame.

Matome, kad mėgsta šakotis, ypač berniukai, dėl visko priešgyniauti. O ir rengiasi beprotiškai. Mačiau neseniai vieną - gan stora grandinė įverta į lūpą, kitas jos galas įkabintas į bambytę. Eina ir baisiai didžiuojasi.

Dėl rengimosi - tai kiekviena karta būtinai nori atsiriboti nuo ankstesnės. O dabartinė turi daug daugiau galimybių nei senoji. Ji laisva - nėra jokių pančių ar įsakymų. Informacija ir pavyzdžiai plūsta iš viso pasaulio, o ir materialinės galimybės nepalyginamos.

Tačiau šiandien noriu pakalbėti ne apie kartų susidūrimus. Kiekvienas susimastome - kas iš to mano vaiko išeis? Kaip jam padėti ir kaip nepakenkti? Kaip suprasti, į ką jis linkęs? Apie tai ir pakalbėkime. Neliesime vadinamųjų "indigo" vaikų ar vunderkindų. Dėl "indigo, neva turinčių neišpasakytą, beveik mistišką intuiciją, pasaulio psichologai dar nesutaria. Tai gali būti tiesiog labai pastabūs vaikai. O vunderkindai - jie šviečia iš tolo, jų nepražiopsosi, išdygsta savaime tarsi baravykas mokyklos kieme. Ypatingas Wolfgango Amadeaus Mozarto muzikalumas pasireiškė kai jam tebuvo 3 metai. Kitas dalykas, kad kai kuriems tėvams jų atžalos - ir "indigo", ir vunderkindai vienu metu, tik apie tai jie kukliai tyli. Pakalbėkime apie pačius normaliausius mūsų mažuosius žmogučius.

Jeigu jis arba ji dar lankydamas darželį perstato auklėtojos puodus su gėlėmis, arba bendraamžiams suėjus į kokią nors šventę, nurodinėja kam kur sėstis, nedrausminkime ir nebarkime. Nes jis elgiasi, pats to nežinodamas taip, kaip jam diktuoja prigimtis. Nenulaužkime to trapaus daigelio. Tai liudija apie potraukį ir gebėjimą organizuoti, vadovauti, matyti visumą. Iš tokių vaikų išauga geri vadybininkai, politikai, karininkai. Užuot malšinę ir tramdę, kad vaikas būtinai būtų toks "kaip kiti", patikėkime jam vis didesnius uždavinius. Tegul vienas pats nueina į parduotuvę ką nors namams, ne sau, nupirkti (pasirūpinus, kad jo neapvogtų), tegul nuvažiuoja autobusu į kitą miesto dalį, prieš tai jam ramiai paaiškinus apie galimas kliūtis ir pavojus. Užduočių sunkumą vis didinkite. Baisu taip daryti? Be abejo. O ar nebaisu, kad išaugs liurbis? Kai prieš miegą sekate pasaką (juk darote tai kas vakarą, tiesa?), papasakokite apie didžiuosius pasaulio žmones, nuo Aleksandro Makedoniečio iki Jono Basanavičiaus. Užsiminkite apie jų universalias žinias - ir matematiką mokėjo, ir geografiją, ir kalbų. Tik neišsiduokite, kad matote savo mažojo žmogelio polinkius. Dar anksti, dar jis pats jų nesuvokia. Psichologai ir pedagogai gana vieningai pripažįsta, kad 50 proc. žmogaus gabumų priklauso nuo prigimties, o kita pusė - nuo auklėjimo, aplinkos ir pavyzdžių, kuriuos mato.

Jei jūsų vaikelis dar pradinuku būdamas, tuos kelis centus, kuriuos jam davėte, ar sumuštinį, ar apelsiną paverčia banku ir po poros mėnesių, žiūrėk, jau turi savų pinigėlių, negėdinkite, kad jis - spekuliantas, vertelga. Tai jo žaidimas, nors visi vaikų žaidimai - labai rimtas dalykas. Prieš miegą papasakokite jam apie žymius verslininkus, jų įtaką civilizacijai ir kultūrai. Galimas dalykas, kad ir jis bus linkęs tapti naudingu visuomenei. Lyg tarp kitko, pamininėkite enciklopedišką tų žmonių išprusimą.

Sakysim, vaikas smalsus. Visur lenda kaip peliukas, viskas jam įdomu, kiša jeigu ne nosį, tai bent pirštą. Negesinkite to žingeidumo. Priešingai, suteikite daugiau galimybių. Nes sugebėjimas domėtis - talentas. Iš tokių vaikų išauga mokslininkai, išradėjai, geri inžinieriai, žurnalistai.

Stebėkite, kaip jūsų vaikas žaidžia. Tik iš šalies, nesikiškite, kol nekils tikrai rimto pavojaus. Ir niekada nerodykite savo viršenybės. Jeigu vaikas pastatė iš smėlio ar kaladėlių ką nors įdomaus, neįprasto - gal jis turi potraukį į dizainą ar į statybą. Sugalvokite, kaip jam padėti toje srityje.

Atžalėlė kalba nesustodama, čiurlena kaip šaltinėlis, bando tą daryti ir mokykloje. Mokytoja priverčia nutilti, kitaip klasė taptų beprotnamiu. Tačiau namuose leiskite čiauškėti kiek nori, dar skatinkite, klausinėkite. Tegul vaidina, deklamuoja. Vėliau plepėjimas pereis į rimtesnę vagą. Gali būti, kad jums ant kelių sėdi būsimasis teisininkas, ar studentų mylimas dėstytojas, aktorius.

Visi vaikai kuo nors įdomūs, visi turi talentų, ir jie pasireiškia labai anksti. Tai mes, suaugę, esame suvienodinti, nuglūdinti kaip jūros akmenukai ir tos jų įvairovės nematome. Pastebėti gležnus polinkio ar talento želmenis nelengva, nes jie neišpasakytai įvairūs, vos įžiūrimi, dažnai trukdo suaugusiems gyventi ir dažnai neturi nieko bendra su mokymu mokykloje. Todėl labai svarbi vaikų veikla už jos ribų - visi tie būreliai, rateliai, jaunųjų technikų namai ir taip toliau. Ten vaikas gali atsiskleisti net geriau nei mokykloje ar namuose, nes ten jis laisvas, neverčiamas ir yra tarp bendraminčių. Protingi tėvai žino, kad užklasinė veikla labai svarbi, o ir vaikas - ne gatvėje. Dabar užsirašyti į gerą būrelį sunku. Naujas galvosūkis visuomenei. Jei radome tiek geltonųjų autobusiukų vežioti vaikams iš kaimo glūdumos į didesnius centrus, tai turime įkurti jiems būrelių ir klubų.

Nieko blogo, jei vaikas tą užklasinę veiklą kaitalioja, šokinėja nuo vieno prie kito. Nereikia už tai barti. Žmogus dar nežino, kokį gyvenimą gyvens. Jis dar tik pradeda jį matuotis. Tegul gerai prisimatuoja.

Tad su rugsėjo pradžia. Šis mėnuo taip gražiai pavadintas.

Komentarai (13)